Viskas ko nori Ji

IV/IV

Baigiantis darbo laikui aš pradėjau tvarkyti darbo stalą. Buvau laiminga dėl to, kad šiandien daug nudirbau ir sutvarkiau pakankamai daug dokumentu. Tik ant kelių reikia Kipro parašo ir būsiu labai pasididžiavusi savimi. Pasiėmiau popierius ir nuėjau į Kipro kabinetą. Jis kalbėjo telefonu:

-Taip, Keitai, būtinai tave aplankysiu, - tikino jis savo sūnų telefonu. – Taip, mes su tavo mamyte nebegyvensim kartu, bet niekada nepaliksiu tavęs, - pažadėjo. – lankysiu tave, - užtikrino, o po to pasakė kada, nes rodos smalsus mažylis paklausė. – Aplankysiu tave rytoj po darbo, gerai? – paklausė jis savo sūnaus. – Gerai, pasiimsiu tave po beisbolo treniruotės, galėsim nuvažiuoti ledų, - sutiko Kipras ir parodė man smilių pirštą, jog aš dar palaukčiau. – Šaunu, taip padarysim, o dabar turiu eiti, iki.

-Sūnus? – paklausiau.

-Tas vaikas toks smalsus ir labai mėgsta planuoti, - atsiduso Kipras ir tada ištiesė ranką, norėdamas paimti dokumentus.

Padaviau juos ir paklausiau:

-O tu nesi smalsus ir mėgstantis organizuoti veiklą? Kaip sakoma, koks tėvas toks ir vaikas.

-Na, gal jis ir mėgdžioga mane, - šyptelėjo Kipras. – Tas mažylis suteikia man tiek daug laimės. – atsiduso Kipras ir po to pasižiūrėjo man į pilvą. – Tikiuosi šis taip pat praskaidrins mano dienas.

-Žinoma, kad taip ir bus. – Tikinau Kiprą.

-O tu su kiekviena diena atrodai vis labiau švytinti, - pastebėjo vyras ir nužiūrėjo mane. – Tau tinka būt nėščiai, - linktelėjo jis.

-Dėkui, - linktelėjau ir tada susimasčiau, prisiminiau.

***************************************************************************************************

- Negaliu, - atsidusau ir atsimerkiau. – Dabar, kai žinau, kad manyje auga tas... – nenorėjau užbaigti.

Paliečiau pilvą ir supratau, kad man teks gyventi ir kiekvieną gyvenimo akimirką prisiminti tą vakarą, tai kai mane lietė, bučiavo ir prievartavo. Skaudu buvo suprasti, kad man nebėra gyvenimo.

- Ką aš sakysiu mamai? – prisiminiau mamą.

- Pasakysi jai kas yra, juk ji žino apie tai viską, - pasakė Dora.

- Bet aš bijau jos reakcijos, nenoriu, kad ji liūdėtų, - atsidusau.

- Aš padėsiu tau, - pasisiūlė Dora.

- Ačiū tau, - šyptelėjau ir apsikabinau ją.

- Dabar reikia, kad tau būtų viskas gerai, - šyptelėjo ji man ir pasižiūrėjo man į pilvą.

- Visi girdėjo ką pasakė daktaras?

- Taip.

- Ir Benas? – tikslinausi.

- Mhm, - linktelėjo ji, - bet manau jis kaip tik dar labiau norės su tavimi bendrauti, tau padėti.

- Man nereikia, kad kas gailėtųsi manęs, - pareiškiau jai, - noriu, kad manęs niekas nepažinotų, - meldžiausi.

Mano maldos niekada nebus išgirstos, nes visi pažysta mane, visi, kuriuos aš myliu žino, kad turėsiu vaiką. Taip šlykštu... Vaikas, mano vaikas, nors aš pati dar vaikas. Man juk septyniolika metų. Aš turėčiau galvoti apie paskutiniuosius metus, apie koledžą, apie tai, o ne apie vaikų maistelį, vystyklus, ir šilta pieną iš buteliuko.

Kartu su Dora parėjau namo ir priėjusios prie mamos pasakėme jai „labai džiugią" naujieną. Kai mama išgirdo ji išpradžiū buvo nustebus, po to negalėjo patikėti, norėjo, kad aš pasidaryčiau nėštumo testą, ir jog įsitikintume, jog iš tikro taip yra.