Viskas ko nori Ji

IV SKYRIUS: Tik Geros Naujienos

- Kaip tu nėščia? Tai mano vaikas? – paklausė Kipras.

-Na aš daugiau su niekuo nebuvau, - atsidusau ir užsiėmiau rankomis galvą.

-Aš be žado, - pasakė lėtai ir atsistojo. – Negaliu patikėti... Aaaa... man, reikia minutės, - sutrikęs ir be žado likęs Kipras nežinodamas ką daryti išėjo iš mano palatos.

Aš buvau tiek pat sutrikusi kaip ir jis. „Po velnių, juk aš tik pradėjau savo gyvenimą, susiradau darbą, o jau po kelių mėnesių esu nėščia. Nieko sau, Beka..." pagalvojau aš ir pajutau kaip mano skruostais rieda ašaros. Buvau labai susijaudinusi, ir nežinojau ką besakyti, ką daryti. Jutau, kad Kipras nepritars mano nėštumui, jis norės, kad atsikratyčiau vaiko. Kai tik tokios mintys kilo man į galvą mano jausmai suaštrėjo supratau, kad turiu saugoti šį vaikelį, praeityje jau netekau vieno, šito nenoriu prarasti. Darysiu dėl jo viską ką tik galima, bet jis gims ir užaugs kartu su manimi. Po gero pusvalandžio pasikalbėjimo su savimi mintyse sulaukiau Kipro. Jis į palatą grįžo daug ramesnis, gal net rimtas. Jo veidas buvo neįskaitomas, toks pats kaip ir tada kai tik pradėjau dirbti. Prisiminiau tą veidą iš tos pirmos darbo dienos, kai Kipras lindo prie manęs: „Ach... tuo metu, net nebūčiau pagalvojusi, kad miegosiu su juo, ir dar kad turėsiu vaiką, kuris bus jo."

-Noriu su tavimi pasikalbėti, - rimtai tarė jis.

-Žinoma, - linktelėjau.

-Kadangi tu nėščia ir vaikas tikriausiai mano, reikalauju, kad gyventum pas mane apartamentuose.

-Tu nepasitiki manim?

-Beka, aš šiuo metu nieko nebepasitikiu, - atsiduso Kipras. – Juk vieną kartą esu apgautas, bijau, kad ir antrą kartą būsiu apgautas. Mano pasitikėjimą reiks užsitarnauti, - paaiškino jis.

-Suprantu aš, bet nemanau, kad reikia manim nepasitikėti, - sutrikau aš. – Aš žinau, kad tik su tavimi miegojau ir aš tikrai nenorėjau pastoti, maniau tu saugais, bet laiko atsukti negalime ir aš nieko padaryti negaliu tu taip pat.

-Taigi, paskambinsiu savo apsauginiui, kad iš tavo buto paimtu tavo daiktus, - pasakė Kipras ir ieškojo savo telefono vidinėje švarko kišenėje.

-Ne, Kiprai, nereikia, juk mane paleis ir aš pati susidėsiu daiktus, nors nelabai noriu palikti savo buto, ar galiu jame pasilikti?

-Ne, aš noriu, kad tu ir mano vaikas būtumėt saugūs, kai radau tave ant žemės su kruvina galva pasijutau bejėgis, nežinau kaip elgčiaus jei nebūčiau radęs tavęs, jausčiausi kaltas.

-Bet aš pati galiu susirinkti savo drabužius, nors jų nedaug turiu.

Kai mane išleido iš ligoninės Kipras ir aš važiavome į mano butą. Jis padėjo man susirinkti visus drabužius ir daiktus. Kipras dėl manęs nėjo į darbą ir atsakingą paliko ponią Balson, kuri turbūt manęs jau pasigedo darbe. Niekas nežinojo, kad persikraustau, net Lukas, o tai man nepatiko. Norėjau pasakyti savo broliui kur persikraustau, bet nežinojau kaip paaiškinti dėl ko tai darau. Juk keliauju į vedusio vyro namus. Mama sužinojusi, kad aš gyvensiu pas savo viršininką ir dar pas Kiprą turbūt nualptų, o jei dar pasakyčiau, jog esu nėščia iš vis numirtu, jai tiesiog sustotų širdis.

Kipras buvo ramus važiuodamas su manim automobilyje. Jis su manimi labai mažai kalbėjo, buvo susikaupęs, gal šiek tiek rimtas. Jaučiausi atstumta, šiek tiek vieniša, bet tai man netrukdė galvoti apie vaikelį, kuris toks pats nuostabus kaip ir Kipras. Mano simpatija vaikui ir jo tėvui didėjo ir neveltui, nes supratau, kad vyras sėdintis šalia manęs yra toks kokio aš noriu.

Įžengus į apartamentu mane aplankė "DEŽAVU" jausmas. Man atrodė, kad apžiūrėdama kiekvieną kambario detalę galvoju taip pat kaip ir pirmąjį. Buvau sužavėta plačia erdve, didele ir blizgančia virtuve. Kipras palydėjo mane iki svečių kambario ir pasakė: