Viskas ko nori Ji

IV/III

      Tyla. Kipras prie pusryčių stalo nieko nesako, atrodo, net nežiūri į mane. Aš pasiruošusi važiuoti į darbą. Dabar labai keista, nes aš nesikėliau anksčiau ir neskubėjau kaip visada, juk anksčiau turėdavau atvykti daug anksčiau, paruošti jam kavos, dienotvarkės planus ir kitus dokumentus. Šį kartą viskas kitaip. Kipras leido man neskubėti, turbūt dėl to, kad dar bijo, kad galiu ką nors pasidaryti, susižeisti. Taigi, tylomis, nieko nesakant, pakilome nuo stalo ir pajudėjome prie lifto, prie kurio mūsų jau laukė vairuotojas ir apsauginė Džona. Sėdint automobilyje aš nebeištvėriau ir žiūrėdama į Kiprą paklausiau:

-Kas yra? Kodėl nekalbi su manimi?

-Neturiu ką pasakyti, - liūdnai pasakė jis.

-Tu liūdnas dėl vakar pasakytų mano žodžių?

-Ne, - melavo.

    Vakare, po mano išsakytos nuomonės, Kipras buvo nustebęs, jis nesitikėjo iš manęs tokių šiurkščių žodžių. Tuo metu jis apmastė kiekvieną mano žodį, o po to atsistojo ir tepasakė „Gerai" ir nuėjo į savo kambarį. Buvo labai keista. Nesitikėjau, kad jis bus toks greitai pasiduodantis. Nesuprantu kas darosi visiems vaikinams... iš pradžių Polas, o dabar Kipras. Neapsakomai liūdna dėl to, kad nei vienas, nenori padaryti kažko daugiau, nei paprasčiausiai pasiduoti, kovoti, dėl to ko tikrai nori. Polas jautėsi vienišas, Kipras toks kupinas vilčių apie naują šeimą su manimi, bet staiga kiekvienas jų atsisakė manęs „Kodėl?"

    Sustojome įmonės garaže ir pasižiūrėjome vienas į kitą. O po to jis paklausė:

-Gal tu eik pirma? Nemanau, kad nori, kad kiti pagalvotų, jog kartu atvažiavome, - atsiduso Kipras ir perbraukė ranka per plaukus.

-Gerai, - be emocijos linktelėjau ir pasiruošiau išlipti iš automobilio.

Bet Kipras mane sustabdė:

-Palauk, - sušnabždėjo jis.

Atsisukau į jį ir nustebau jis rankoje laikė raudoną rožę.

-Kas per..?! – nustebusi riktelėjau.

-Ji tau, paimk.

   Nieko netardama paėmiau ir pauosčiau, ji kvepėjo nuostabiai. Pasižiūrėjau dar kartą į Kiprą ir šyptelėjau. Jis sėdėjo vis dar toks pats rimtas ir susikaupęs ir tarė:

-Atsiprašau.

-Už ką? – nustebusi paklausiau.

-Už tai, jog nuvyliau tave, nesu toks vyras, kokio tu nori.

-Nebūtina atsiprašinėti ir dar su gėlėmis, bet dėkui už staigmeną, - padėkojau ir šyptelėjau. –susimatysim tuojau.

-Žinoma.

Su gėle rankose keliavau į savo darbo vietą, kelyje sutikau porą Kiprui dirbančių sekretorių, kurios nustebusios žiūrėjo į mane ir mano rankose esančią rožę. Viena iš blondinių mane net užkalbino:

-Sveika, Beka, malonu matyti tave vėl grįžtančią į darbą, be to nuostabi rožė. Kas nustebino?

-Labas rytas, - linktelėjau, -dėkui. Mane nustebino gerbėjas, - šyptelėjau ir nužingsniavau prie lifto ir pakilau.

Grįžusi prie savo darbo stalo nusišypsojau. Buvimas čia man buvo lyg atgaiva nuo keturių sienų ir nieko neveikimo. Buvo nuostabu pamatyti sutvarkytą stalą, bet šiek tiek išsigandau kai ant stalo krašto pamačiau krūvą dokumentų. Atsidusau ir pasakiau sau:

-Na ką, pulsiu prie darbo ir tikiuosi man seksis.

Pasakius man tuos žodžius išgirdau lifto skambuti, prasidarė durys ir į erdvią patalpą įėjo Kipras su savo pavaldine. Jis trumpai sustojo prie mano mano stalo: