Viskas ko nori Ji

II/III

Nežinau kaip ir kodėl, bet po aistringų glamonių Roberto lovoje jaučiausi pakankamai savimi, nors su juo susitikau tik antrą kartą. Be to jaučiausi kvailai, nes šiuo momentu vaikinukas užmigo man ant pusnuogės krūtinės, nežinau ką daryti. Žiūriu į jo tobulą, bet sužalotą veidą ir mėgaujuosi kiekvienu jo veido bruožus, maža dailia strazdenėle, bet galvoje rėkia balsas: „Beka, tu turi keliauti namo ir išsimiegoti, ryt tau į darbą!!!" Kipras, dabas, pareiga, štai kas sukosi mano galvoje, nors šalia gulėjo pakankamai tobulas vaikinas.

-Beka? – vos tik pramerkęs akis Robertas pasigedo manęs.

-Labas rytas, - nusijuokiau. – Aš čia, - tyliai į ausį sušnabždėjau.

-O Dieve, aš užmigau! Kiek valandų? – išsigandęs pradėjo dairytis laikrodžio.

-Pusė ketvirtos ryto, greitai pradės aušti, - atsidusau.

-Atsiprašau, turbūt, tu per mane miegoti negalėjai, aš čia išsidrėbiau ant tavęs, - pykdamas ant savęs suburbėjo Robertas ir pasižiūrėjo į mane. – Tau juk greit į darbą.

-Taip, - linktelėjau ir tada pasižiūrėjau į save. – Būtų gerai važiuoti namo, noriu palysti po dušu ir persirengti.

-Galiu tave parvežti ir po to nuvežti į darbą, - pasisiūlė Robertas. – Nors taip jausiuos atsilyginęs už tokią bemiegę naktį.

-O pasiimsi po darbo? – paklausiau.

-Būtinai, - nedrąsiai šyptelėjo jis ir pabučiavo man į žandą. – Nagi, kelkis, keliaujam.

Rytas tikrai sunkus, nežinau ar darbe gerai seksis, nes naktis kaip Robertas sakė buvo bemiegė. Žiūrėdama į save lifto veidrodyje mačiau labai išvargusią merginą ir jei kas nors būtų gerai nužvelgęs mane galėtų pasakyti, kad aš buvau tikrai visą naktį nemiegojusi ar bent paklausę ar nesergu. Ryte atlikau visas ceremonijas kaip buvo ir prašyta: karšta kava ant Kipro stalo kartu su dienotvarke, kuri šiandien daug trumpesnė nei kitos buvusios. Apėmė pavydas, Kipras baigs darbą jau prieš pietus, o aš dar čia sėdėsiu iki pat vakaro. „Po velnių!" surėkė mano vidinis balsas peržvelgęs šios dienos darbus. Popierių krūva per naktį atrodo padidėjo dvigubai ir nežinia kaip ir kada. Galbūt, ponia Balson prinešė daugiau dokumentų arba kas nors kitas. Diena tikrai sunki ir varginanti.

-Labas rytas, sere, - pakilusi nuo stalo pasisveikinau su Kipru.

-Labas rytas, - šiek tiek sutrikęs linktelėjo Kipras nužvelgęs mano veidą. – Ar kas nors blogai? – pasiteiravo jis sustojęs prie mano stalo.

-Apie ką jūs? – apsimečiau nesupratusi ir nustebusi.

-Gal sergi? – pasiteiravo Kipras, - jei taip, tada sakyk, ir galėsi pailsėti, nes šiandien, kaip matei mano dienotvarkė daug trumpesnė.

-Tikrai? – apsidžiaugiau.

-Žinoma, bet jei iš tikro blogai jautiesi.

Linktelėjau ir išlikau rimtu veidu, kol Kipras nuėjo iki durų, o po to pradėjau strikinėti iš laimės, kad šiandien darbo diena bus trumpesnė.

Žinodama, kad darbo laikas šiandien trumpesnis sparčiai ir daug dirbau, norėdama sumažinti krūvą esančią man prieš nosį ir vildamasi, kad rytoj turėsiu ir laisvo laiko, nes nenoriu dirbti viršvalandžius. Taigi per šešias valandas įveikiau beveik pusė popierių. Dar prieš išeinant Kiprui iš savo kabineto, nunešiau kelis dokumentus, jog pasirašytų ir patikrintų.

-Puikiai padirbėjai, - linktelėjo Kipras užversdamas banknotą su dokumentais. – Taigi, keliaujam namo?

-Būtų tikrai gerai pailsėti, - linktelėjau ir po to prisiminiau, kad pamiršau parašyti Robertui.