Viskas ko nori Ji

II/III

Nežinau kaip ir kodėl, bet po aistringų glamonių Roberto lovoje jaučiausi keistai savimi. Ramiai. Lyg būčiau jį pažinojusi ilgiau nei kelias valandas, nors tai buvo tik mūsų antras susitikimas. Buvo kažkas nepaaiškinamai artimo tarp mūsų – ne per žodžius, ne per istoriją, o per prisilietimus ir tylą. Ir vis dėlto, tą momentą jaučiausi kvailai – jis buvo užmigęs man ant pusnuogės krūtinės. Tiesiog užsnūdo, tarsi būtume kartu jau šimtą naktų.

Žiūrėjau į jį. Į jo veidą, vis dar šiek tiek mėlyną po neseniai patirtos kovos. Lūpos kiek pravertos, kvėpavimas gilus ir ritmingas. Jis atrodė toks ramus, toks tikras. Jo žandikaulis ryškus, smakras tvirtas, bet dėmė virš antakio – vos pastebima strazdanėlė – darė jį žmogišką, net trapiąja prasme.

Ir tada vidinis balsas, primenantis man realybę, pradėjo šaukti vis garsiau:

„Beka, tu turi keliauti namo. Tavo pažadintas pasaulis laukia. Darbas. Atsakomybė. Kipras."

Net sunku paaiškinti, kodėl tos mintys buvo tokios aštrios. Gal todėl, kad šalia gulėjo pakankamai tobulas vaikinas, su kuriuo išgyvenau labai intensyvią, bet neapibrėžtą naktį. Ar tai buvo pradžia? O gal tik emocinis blyksnis, kuris greitai užges?

– Beka? – Robertas pramerkė akis ir aš iškart pajutau, kaip mano širdis plaka greičiau.

– Labas rytas, – nusijuokiau, pasilenkusi prie jo ausies. – Aš čia.

– O Dieve, aš užmigau! Kiek valandų? – jis pašoko, dairydamasis laikrodžio.

– Pusė ketvirtos ryto, greitai pradės aušti, – atsidusau, rankomis suspaudusi paklodę.

– Atsiprašau, – suburbėjo jis. – Tikriausiai per mane visą naktį nemiegojai... ir dar taip išsidrėbiau ant tavęs. Tau juk greit į darbą...

– Taip, – linktelėjau. Akys vis dar degė nuo nuovargio. – Būtų gerai važiuoti namo, noriu palįsti po dušu ir pasikeisti drabužius.

– Galiu tave parvežti. Ir po darbo pasiimti, – nedrąsiai pasisiūlė Robertas. – Nors taip atsilyginsiu už bemiegę naktį.

– O tu tikrai atvažiuosi manęs pasiimti? – paklausiau. Gal balsas buvo per daug švelnus. Per daug vilties ten nuskambėjo.

– Būtinai, – nusišypsojo. Jo lūpos trumpam prisilietė prie mano skruosto. – Nagi, kelkis. Keliaujam.

Rytas buvo sunkus. Sėdėdama jo automobilyje jaučiau, kaip manyje kovoja dvi jėgos: viena norėjo vėl įkristi į jo glėbį, pasislėpti nuo visko, kita – priminė, kad gyvenimas nestoja, kad pareiga laukia. Tarsi dvi Bekos kovotų dėl to, kuri bus šiandien.

Veidrodyje lifte pamačiau save – pavargusią, blankią, su vos nepakeliamu žvilgsniu. Jeigu kas pažvelgtų į mane ilgiau nei penkias sekundes, tikrai paklaustų:

„Ar nemiegojai visą naktį? Sergi?"

Bet aš nesergu. Aš gyvenau. Visomis prasmėmis.

Darbo diena prasidėjo taip, kaip ir turėjo – be jokių išimčių. Karšta kava Kipro stalui, dienotvarkė ant jo stalo, šiandien kažkodėl trumpesnė. Apėmė pavydas. Jis baigs darbą dar prieš pietus, o aš... Aš sėdėsiu čia iki vakaro, su maišais po akimis ir galvoje vis dar skambančiu Roberto balsu.

„Beka... tu tokia graži..."

– Po velnių, – sumurmėjau sau po nosimi, kai pamačiau ant stalo išaugusią popierių krūvą. Ji tikrai per naktį padvigubėjo. Ar čia ponia Balson atnešė naujų bylų? O gal kas nors iš partnerių? Nežinia. Bet dabar tai mano rūpestis.