Viskas ko nori Ji

III/II

Kitos dienos susitikimas buvo gausus – čia susirinko daugelio kompanijų savininkai arba bent jų atstovai, kaip ir Kipras. Iš pradžių kilo diskusija, kodėl šiame svarbiame posėdyje nepasirodė pats Hendrius – tas pats, kuris padarė klaidą, neatlikęs kinų kompanijos reikalavimų. Tačiau Kipras greitai perėmė kontrolę į savo rankas ir viską paaiškino. Pasirodo, Hendrius tuo metu užsiėmė kitu labai svarbiu susiliejimu, kuris galėtų išgelbėti situaciją ir pagerinti bendrą kompanijų padėtį.

Prie kiekvieno įmonės atstovo stovėjo sekretorius arba pagalbininkas, daugiausia vyrų, kas mane šiek tiek nustebino. Tačiau greitai supratau, kad versle lytis neretai tampa antraeiliu dalyku, o Kipras – tikras išimtis, išskirtinis vyras, ir aš jaučiausi laiminga gavusi šią galimybę dirbti šalia jo.

-Kodėl ponaitis Hendrius neatliko reikalavimų? – paklausė ponas Hirčetas, vienas iš svarbių dalyvių.

-Sere, vaikinukas naujas šiuose reikaluose, manau, turėtumėt atleisti jam už padarytas klaidas, – švelniai atsakė Kipras.

-Klaidas? – nustebo kanadietis. - Ponaitis Hendrius vos nesukėlė bankroto savo įmonėms, o mūsų sujungtos įmonės taip pat būtų nukentėjusios.

-Taip, klaidos buvo, – pripažino Kipras. – Ponaitis Kolsas tikrai suklydo, neatlikdamas pervedimo į jūsų sąskaitą, bet manau, galime viską ištaisyti."

-Ir kaip? – paklausė ponas Hirčetas įtariai.

-Pervedant pinigus jums dabar, – pareiškė Kipras tvirtai.

-Hendriaus įmonė dabar neturi tiek pinigų... – tyliai prabilo ponas Braitas, kitos britų kompanijos savininkas.

-Žinau, – nusijuokė Kipras, – bet aš ketinu pervesti pinigus iš savo „SMC" įmonės sąskaitos.

Visi, įskaitant mane, nustebome, ir kelias sekundes net tylėjome, susikaupę. Pasilenkusi prie Kipro tyliai paklausiau:

-Tu čia rimtai?

Jis pakėlė akis ir tiesiog linktelėjo, po to kreipėsi į susirinkusiuosius:

-Jei sutinkate, galiu tuoj pat pasirašyti dokumentus dėl permokos ir pervesti šią sumą jums, ponas Hirčetai.

-Bet ar tai teisinga? – paklausė kanadietis Slinkmonas, keldamas antakį.

-Žinoma, kad ne, – pripažino Kipras. – Bet man ponaitis Kolsas yra artimas draugas, beveik giminaitis, todėl aš sutinku paaukoti tokią sumą.

Stebėjau, kaip ponas Hirčtas pasitarė su savo sekretore. Po trumpų svarstymų jie atsisuko į Kiprą ir nusišypsojo.

-Manau, viskas sutvarkyta, – pasakė ponas Stutmundas. – Dabar niekas neturi dėl ko jaudintis.

-Štai visos koordinatės ir suma, kurią norėčiau gauti jau šiandien, – tarė ponas Hirčtas ir jo sekretorė priėjo prie manęs, perduodama dokumentus.

Atvertusi pirmą puslapį pamačiau sąskaitas faktūras su suma – du milijonai dolerių. „Po velnių, kokie didžiuliai pinigai... Ir Kipras pasiruošęs juos sumokėti už Hendrių," – pagalvojau pati sau. Pasižiūrėjusi į Kiprą, negalėjau nesidžiaugti – koks jis šaunus giminaitis, nors iš tiesų Hendriaus ir jis nesieja kraujo ryšys.

Kai visi išsiskirstė, mes su Kipru likome konferencijų salėje tvarkyti dokumentų. Po kurio laiko pastebėjau, kad jis mane nuolat stebi, todėl nebeišlaikiau ir paklausiau:

– Kas?

– Tiesiog stebiu tave ir bandau suprasti, ar pyksti ant manęs, ar ne.

– Žinoma, kad pykstu, – atsidusau. – Juk tu visą tą laiką kišaisi į mano gyvenimą, bet tavęs fiziškai šalia nebuvo. Tu buvai su žmona ir vaiku, kuris...