Viskas ko nori Ji

V/II

Pavalgiusi ji man padėkojo ir grįžo atgal į Kipro kambarį, į jo glėbį.
„Negaliu patikėti, kad apie tai galvoju, bet iš tiesų aš galvoju apie tai kaip jis, Kipras, mėgavosi Liucės jaunu kūnu ir patirta aistra."
Net nežinojau kaip reiks pasižiūrėti Kiprui į veidą, kai mes susitiksim akis į akį. Man tiesiog kaista žandai, o rankos automatiškai susigniaužia į kumšius. Jūs pasakytumėt, kad aš pavydžiu, bet taip nėra... Gal.
Daugiausia laiko pratūnojau ne savo kambaryje, bet svetainėje. Galbūt todėl, kad matyčiau kada iš Kipro kambario išeina ta mergiotė, gal dėl to, kad pats Kipras išėjęs pamatytų mane ir galbūt susiprastų, jog žinau ką jis slepia savo miegamajame. Iki pat dvyliktos valandos sėdėjau ir kaip kokia mulkė spoksojau į jo miegamojo duris ir laukiau, kol jis pasirodys. Žinoma, įsijungiau televizoriu dėl priedangos, apsimesdama, kad jį žiūriu. Buvau tokia nekantraujanti ir tiesiog visa širdimi troškau, kad jis išeitų iš to kambario. Mano noras greitai išsipildė. Kipras užsimiegojęs atidaro duris ir trindamas akis eina link virtuvės.
-Labas rytas, - pasisveikinu lyg niekur nieko.
Nors labai ir troškau su juo bendrauti iš tikro kalbėjau labai šaltai ir su ironija.
-Beka? – nustebo jis. – Ką čia veiki?
-Ilsiuosi. Pusryčiams padariau karštų sumuštinių, bet jie jau bus atšalę, - pasakiau jam ir pakilau nuo sofos. – Kaip naktelė?
-Ar tu senai atsikėlusi?
-Taip, - linketėju. – Vakare taip pat buvau namie, bet tu per daug buvai užsiėmęs su Liuce.
-Liuce?
-Ta blondine, kuria vakar parsivedei, ji turbūt dar miega tavo lovoje.
-Tu pažysti ją? – paklausė jis nesuprasdamas kas vyksta.
-Susipažinau ryte, kartu papusryčiavome, pabendravome, dar spėjom puodelį arbatos išgerti, - nusijuokiau ir papurčiau galvą. – Tu tikrai kiaulė. Kiek jai? Dvidešimt?
-Net neketinu apie tai kalbėti ir ypač su tavimi.
-Kodėl?
-Nes matau, kad pyksti.
-Aš ir pykstu! Vakare parvažiavau namo ir neradau tavęs. Žinoma, buvau mandagi ir laukiau, bet laukimas buvo bevertis. Tu smagiai su ja pasibarškinai! – užrėkiau ant jo.
-Juk tu vakar man aiškiai pasakei, kad galiu susitikinėti ir dar tai mano namai, galiu vestis į juos ką noriu ir kada noriu, - paaiškino jis.
-Gerai, bet tuo met bent pranešk man, parašyk žinutę ar kas nors panašaus, nes darbar jaučiuosi taip pat kaip tada, kai užtikau tave ir Keite ant tavo darbo stalo.
-Atsiprašau.
Nieko nebesakiau, tiesiog išjungusi televizorių grįžau į savo kambarį. Atsisėdau ant lovos krašto ir mąsčiau ką veikti, kad tas prakeiktas sekmadienis nebūtų toks nevykęs. Paėmiau į rankas mobilujį ir atidariau adresų knygą. Pirmasis sąraše buvo Aronas. Apie jį pagalvojau ir prisiminusi visai nevykusį vakarykštį susitikimą paspaudžiau skambinimo mygtuką. Laukiau kol jis atsilieps ir po kelių pypsėjimų išgirstu užsimiegojusį Arono balsą.
-Klausau, - atsiliepė jis ir tuo met supratau, kad jis tiesiog atsiliepė, net nežiūrėjo kas skambina.
-Labas, čia Beka skambina. Girdžiu, kad esi pabudęs, visai nesenai...
Jis mane nutraukia atsikrenkščia, kad balsas nebūtų toks užkimęs ir taria:
-Ne, ne aš jau senai pabudęs.
Nusijuokiu ir atsidustu.
-Atsiprašau, kad pakėliau, tiesiog neturiu ką veikti, - pasakiau dairydamasi aplink savo kambarį ir toliau kalbėjau. – Norėjau pasiūlyti susitikti, jei nesi užimtas.
-Su mielu noru, - patenkintas džiūgauja aronas. – Kada ir kur?
-Gal būt po pusvalandžio? Galime susitikti kokioj nors ramioje vietoje, gal parke?
- Gerai, supratau apie ką kalbi, susirašysim po pusvalanždio, iki greito.
-Iki, - linkteliu ir padedu ragelį.
Užsiėmusi už galvos pradedu ieškoti šiltesnių, rudenišku drabučių. Apsimanu džinsus ir rausvą palaidinę ant jos šiltą, baltą nertinį. Apsiviavu ilgaaulius batus ir išeidama pasiemu rankine su pinigais ir pilką paltą. Einant link lifto žvelgiu į Kiprą, kuris lyg niekur nieko ir išeinu. Išeinu jam nespėjus nieko pasakyti ar pasiaiškinti. Nusileidusi į automobilių aikštele prieinu prie savo naujo, Kipro nupirkto VOLVO ir papurtau galvą galvodama, kad tas automobilis, tikrai ne pati geriausia dovana, bet po kol kas neturiu nieko su kuo galėčiau nuvykti iki parko. Tad įsėdu ir keliauju link miesto centro. Pasistatau automobilį mokomoje aikštelėje ir pėsčiomis įsimaišau į žmonių minią. Gaunu žinutę iš Arono: „Aš netoli parko. Kur tu?" Greitai atrašau, kad manęs lauktų prie pagrindinių vartų ir pajudu link jų.
Aronas buvo neatpažįstamai pasikeites, nors praėjo tik viena naktis, jis lyg kitas žmogus. Einant link pagrindinio įėjimo aš mačiau kaip tas vyras dairosi po miesto gatves ir joje esančius žmonius, jų veidus. Jis ieškojo manęs, o aš sustojusi lyg įbesta stebėjau tą gražuolį. Aronas nevilkėjo prabangaus, tamsaus kostiumo, nerišėjo firminio kaklaraiščio ir nebuvo su tais juodais, blizgančiais batais. Jis atrodė daug jaunatviškenis, jo plaukai buvo pasišiaušę, barzda ataugusi, turbūt dėl to, kad nebuvo laiko kada jos nusiskusti. Mano skambutis buvo netikėtas tiek jam, tiek man todėl ir gavosi tokia sumaištis ir viskas buvo atliekama paskubomis. Priėjau prie jo ir su pirštu bakstelėjau jam į nugarą. Atsisukęs jis pasidarė daug labaiu linksmesnis ir pasisveikino:
-Labas Beka!
-Dar kartą labas, - tikiuosi nesutrukdžiau tau.
-Ne, viskas gerai. Tiesiog, kai sakiau, kad norėčiau su tavimi susitikti dar kartą negalvojau, kad taip greitai, - nedrąsiai šyptelėjo Aronas.
- Tiesiog mano rytas nebuvo labai nuostabus, todėl norėjau prasiblaškyti, o tu vienintelis žmogus, su kuriuo dabar noriu būti.
-Man labai malonu tai girdėti, dėkui tau, Beka. Tai gal jau eime, pasivaikščiosim, - pasiūlė.
Vaikščiojome po parką, kuris jau po truputi prarado savo visą žalumą, gyvybę ir tampa lyg kokiu besieliu gamtos paveikslu. Einant juo dairiausi į vargšus medžius, kurie kas minutę netenka kažko jiems svarbaus. Aš jaučiausi lygiai taip pat kaip ir tie medžiai. Parkas netenka ne tik gamtos grožio, bet ir žmonių. Einant parko keliu man ir Aronui, sutinkame tik kelis žmones: vieną moterį, kuri vedžioja didelį, Labradoro veilės šunį ir vyriškis, kuriam į ranką įsikibusi maža, dar vos paeinanti mergaitė. Liūdnai šyptelėjau ir pagalvojau apie savo „Stebuklėlį". Žinojau, kad manyje auga nauja gyvybė aš jaučiau, kad netenku daug daugiau, nei sukuriu. Tai mane žudo ne tik tiesiogiai, bet griauna ir mano svajas ir norus. Viena ausimi klausau, kaip Aronas pasakoja kažkokią linksmą istorija, bet nelabai aš ją suprantu, todėl toliau dairausi aplinkui ir kapstausi savo purve, savo sumautose mintyse.
-Beka?
-Taip?
-Klausai ką tau sakau?
-Atsiprašau, tiesiog užsigalvojau, - papurčiau galvą ir švelniu žvilgsniu pažiūrėjau į Aroną.
Jo galva man užstojo saulę, jis atrodė lyg koks išrinktasis, saulės išrinktasis. Tai buvo vienas gražiausiu dalykų, kuriuos šiandien mačiau. Jo veidas buvo labai arti manęs ir atrodė, taip lyg jis lenktusi mane pabučiuoti. Aš laukiau... Iš tkro tikėjaus ko nors neįprasto, bet atsitiko taip, jog jis manęs nepabučiavo. Aronas sudvejojo ir matydamas ko noriu aš atsiprašė:
-Negalvojau, kad tu to nori.
-Nežinau ko noriu, - papurčiau galvą ir atsidusau. –Ši savaitė man bus be galo sunki. Todėl maniau, jog bent tai mane pralinksmins.
-Kodėl?
-Tiesiog jaučiu, kad taip bus. Viskas bus sunkiai ištveriama.
-Bosas neduoda ramybės? – pasiteiravo jis.
Aronas kalbėjo apie Kiprą ir jo veidas buvo per daug susidomėjęs, todėl atrėžiau jam, kad tai geriau pasiliksiu sau vienai ir nieko nepasakosiu.
-Viskas su juo gerai, jei Keitė domisi juo gali pati jo paklausti.
-Aš ne dėl Keitės klausiu, - pasiaiškino jis. – Tiesiog manau, kad jis tau jaučia simpatiją.
„Žinoma, kad jaučia ir ne tik simpatiją... Aš nėščia. Kipras žino, kad aš su juo esu surišta ilgam laikui. Amžiams."
Žinoma savo minties nepasakiau Aronui, viską nutylėjau, bet ne ilgam taip galėsiu. Juk viskas greitai pasirodys ir tuomet aš liksiu viena.
„Aš taip jaučiu..."
Turėsiu kada nors pasakyti tai Aronui, o kai jis žinos, tai ir Keitė sužinos, juk jis jos advokatas. Aš galvoju ne tik apie Kipro žmoną, bet ir apie patį Aroną. Jis atrodo jaunatviškas, žavingas, meilus ir protingas žmogus. Apie tokį vaikiną pasvajoti ir galima.
„Saulės apšviestas, man besišypsantis svajonių vaikinas... Po velnių jei būčiau aukštesnė pasistiepčiau ir pabučiuočiau jį už tai, jog iš vis yra mano gyvenime, kad mane pakvietė pavakarieniauti."
Žiūrėjau į jį r šypsojausi, jis man atgal. Buvo malonu jausti ne tik lapkričio mėnesio dienoje skleidžiamą saulės šilumą, bet ir šiltus, nieko negazdinančius Arono jausmus. Jaučiu, kad aš jam patinku. Aš viliuosi, kad aš jam patinku tiek pat kiek jis man. Jis puikus, bet – ar – tai – turi – likimą?
„Turi?"
Paklausiau savęs ir pradėjau toliau eiti parko keliuku, man iš paskos tas besišypsantis vaikinas. Jis ir toliau mane kalbina, bet aš kaip kokia kvailė šypsausi ir džiaugiuosiu tuo momentu. Nebežiūrėjau į Aroną, bandžiau apmastyti kiekvieną dalyką, kuris man šovė į galvą - kiekvieną dalyką, kuris mane tuo metu vertė šypsotis.

Mano mobilusis suvibravo tikrai ne vieną kartą, bet aš likau rami ir tvardžiausi, žinojau, kad man skambina Kipras.
„Kas daugiau, gali manęs ieškoti? Tik jis... Kipras."
Užsimerkusi mintyse skaičiuoju iki dešimties:
„Vienas, du, trys, keturi, pernki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt"
Ir telefonas liaujasi vibravęs, jau kelintą kartą. Dabar mano palto kišenėje ramu, jokio virpesio, jokio kankinmo. Galiu bent kelias minutes negalvoti ką dabar veikia Kipras, kuris turbūt per daug išgandęs, juk išėjau iš jo namų ir jis to nematė.
„Beka susiimk ir nebegalvok apie tą mulkį"
Paprašiau savęs ir pasižiūrėjau į Aroną ir paklausiau:
-Ką vakar veikei, kad šiandien miegojai iki pietų?
-Ką? – nesitikėjo Aronas tokio mano klausimo.
Aš laukiau atsakimo, neketinau kartoti klausimo.
-Vakar, kai tave palydėjau vykau namo, bet ne ilgai ten užsiuvau, - atsiduso jis ir tada susigėdo. – Susitikau su sena pažystama drauge.
„Drauge?"
Aronas pasakojo man toliau:
-Ji mano pažįstama jau nuo mokyklos laikų. – nusijuokė jis. – Kai buvau abiturientas pakviečiau ją į išleistuvių šokius, taip pat pasiūliau su manimi draugauti.
-Tai jis ne tik draugė, bet ir buvusi mergina.
-Na, taip, bet galėčiau atvirai pasakyti, kad ji man kaip sesuo. Santykiai su ta mergina man buvo gera gyvenimo pamoka, kad nesvarbu ar draugiškai ar nedraugiškai išsiskiri su mylimu žmogumi, visada gali likti su juo sielos bičiuliais. Juk ne veltui šveistai mėnesius ar metus. Jauti jausmą ir negali jo panaikinti tik dėl to, kad to žmogaus nėra šalia.
-Puiki mintis, aš sutinku su ja.
-Dėkoju. – šyptelėjo jis ir tada paklausė. – O tu tirėjai vaikiną?
-Taip, ir ne vieną, - atsidusau ir mano atmintyje prabėgo abiejų, Beno ir Kipro portretai ir atsiminimai apie kartu su jais praleistą laiką. – Kai dar buvau mokykloje susipažinau su geriausios draugės broliu, Benu. Jo niekada nebuvau mačiusi iki tol kol mus supažindino. Jis buvo daug vyresnis... – nutilu prisiminusi kaip jis su manimi gražiai elgdavosi ir susimasčiau. – Manau jis su manimi elgėsi daugiau broliškai, nei... Na, supranti ką turiu omenyje.
-Taip, o antras?
-Antras taip pat vyresnis, - užsimerkiu ir tuo metu suprantu, kad niekada nebendravau su savo amžiaus vaikinu.
Galiu pagalvoti apie Robertą, bet toji draugystė su juo, netrūko labai ilgai, todėl negaliu jos priskirti prie labai išsiskiriančios draugystės.
-Su juo susipažinau, kai man buvo labai sunku, - tęsiau toliau savo pasakojimą. – tuo metu man lyg ir reikėjo tokios atramos. Jis buvo žolytės mėgėjas, kaip kitos merginos pasakytų: „blogiukas", bet iš tiesų jis buvo sumautas melagis... Bent tuo metu maniau, bet dabar, mes artimi...
„Labai artimi... Beka tu su juo permiegojai ir dabar laukiesi vaiko. Kipras tavo vaiko tėvas!"
Pasąmonė rėkė man į ausį ir aš krūptelėjau.
-Tau šalta? – pasiteiravo jis.
Papurčiau galvą, bet Aronas manęs paklausė iš mandagumo, o sugriebęs mane už šiek tiek sušalusios rankos pradėjo temti į netoliese, parko pabaigoje esančią kavinukę ant ratų. Jis ėjo dideliais žingsniais,o aš kaip kokia liliputė vos ne bėgau paskui jį. Žiūrėjau ne tik į kelią, bet ir į mūsų susijungusias rankas. Tai man atrodė daug daugiau nei draugiškumas. Aronas norėjo taip parodyti savo jausmus, jis nėra sališkas man, jis nori ir daugiau. Juk jis būtų mane ir pabučiavęs, bet susivaldė. Susivaldė kaip tikras džentelmenas. Šypteliu ir apsidairau aplinkui ar mūsų niekas nemato. Aronas susitoja prie kavinukės durų, atidaro jas man ir įleidžia mane.
-Ko norėtum?
-Kapučino, - tariu ir dairausi po šią mžą, jaukią kavinukę.
Patalpa buvo maža, bet šilta ir joje kvepėjo šokoladu ir kava. Kažkur netoliese moteris gėrė kavą su cinamonu ir tas kvapas mane tiesiog žudė. Jaučiausi tokia ištroškusi maisto ar bent gėrimo, kad užsimerkusi pagalvojau, kad esu labai dėkinga Aronui už tai, kad jis atsivilko mane čia. „Ačiū Aronai" pasakau, kai jis įteikia karšta puodelį su kapučinu. Leidžiu jam garbę išrinkti stalelį ir jis tuo džiaugiasi. Atsisėdame prie lanko, pro kurį matosi vaikų žaidmo aikštelė. Joje vyksta veiksmas. Vaikai žaidžia, bėgioja ir juokiasi. Čia daug gyviau, nei visame likusiame parke, kur einant sutinki vieną kitą žmogų. Jauniems šiuo metu daug linksmiau, nei man ir rudeniui...