Viskas ko nori Ji

IV/VII

Kipras, visą kelią, iki savo tėvų namų buvo tylus, gal šiek tiek liūdnas ir piktas, bet aš suprantu kodėl. Juk, net mano mama siulė susituokti, taip kaip ir jis siūlė, bet aš atsakiau griežtą „ne". Kipras suprato, kad niekas nepakeis mano įsitikinimų, net mano mama. Ponas ir ponia Stutmund mūsų jau laukė, nors buvo ir vėlyvas vakaras. Kaip supratau iš Kipro pasakymo namuose ir Liza su savo naujuoju vyru. Dabar Lizos pavardė pasikeitė. Ji nebe Stutmund, o Frankštat. Tokia greižta ir tuo pačiu metu grakšti pavardė.

Kai Kipras atidarė man duris, namuose pasigirdo šunų lojimas. Kipras įėjęs paskui mane juos pasitiko ir apgynė mane. Šunys smarkiai lojo, jie buvo tokie dideli ir grėsmingi, bet pamatę Kiprą pasikeitė per keles sekundes. Iš piktų šunų jie virto mažiukais, mielais, uodegą bevizginančiais šunyčiais.

-Susipažink, čia Cel ir Hel, - atsitūpęs šyptelėjo jis.

-Malonu susipažinti, aš Beka, - nedrąsiai tarstelėjau ir tada Kipras privedė šunis prie manęs ir leido jiems mene apuostyti.

Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė. Šunys ieškojo kvapo, su kuriuo galėtų įrodyti, kad aš pavojinga, bet jiems nieko nepavyko, kadangi kvepėjau Kipru. Jos pradėjo vizginti uodegas ir viena iš kalių palaižė mano ranką.

-Kaip malonu jus čia matyti! – suriko Liza nuo laiptu ir tiesiog skriedama nuo jų pribėgo prie mūsų. Iš pradžių apkabino Kiprą, o po to šiek tiek nustebusi ir mane. – Beka? Kas nutiko?

-Beka ir aš apsistosim čia nakčiai, - be jokių emocijų linktelėjo Kipras. – Kur Georgas?

-Kambaryje, skaito knygą, - pasakė Liza ir toliau žiūrėjo į mane. – Kaip gyveni? – paklausė ji manęs.

-Aš? – nustebau. – Gerai, o kaip tu? -Nuostabiai, neseniai grįžau iš medaus mėnesio. Tikiuosi nesi pavargusi ir norėsi pasižiūrėti kelionės nuotraukos.

-Liza, iš tiesų mes pavargę, - Kipras piktai pasakė, naudodamas įvardį „mes".

Jis viską nusprendžia už mane ir tai jau nervina... Todėl, pasipriešindama atsakiau Lizai:

-Žinoma, kad galima, bet tik jei bus arbatos ir užkandžių, - nusijuokiau.

-Beka, jei nori valgyti, galiu paprašyt, kad tarnaitė pašildytų ką nors, - pasakė Kipras, nes suprato, kad noriu valgyti.

-Jei ir tu valgysi, tada gerai, - linktelėjau ir paraudau.

Žinoma jis valgė kartu su manimi... Gal ir norėjo, gal ir ne, bet jis lėtai, kasnis po kąsnio valgė salotas, o aš pasimėgaudama ragavau be proto saknias salotas ir desertą. Mums bevalgant į virtuvę įėjo Kipro mama Merė. Ji šyptelėjo man ir priėjo prie šaldytuvo. Ji buvo supratinga ir nekalbino mūsų, leido pabaigti valgyti, o mums tik baigus užkalbino.

-Atsiprašau, kad nepasitikau jūsų prie durų, Mikas tvarkė dokumentu aš jam padėjau. Matau, jūs išalkę.

-Jis ne, - papurčiau galvą ir šyptelėjau.

-Ir kodėl jūs taip vėlai valgote? – paklausė mama. – Buvote kokioj nors kelionėje?

-Ne mama, - papurtė Kipras galvą. – Tiesiog, Beka... – tada jau jis mąstė, kaip pasakyti mamai, kad ji greit bus močiute. – Beka dabar valgo už du.

Merės akys iššoko ir ji labai nustebo. Jai prireikė kelėtos minučių suprasti ir suvirškinti naujieną, o po to pradėjo ploti iš laimės.

-Mažute, - atsiduso ji ir tada apkabino mane sėdinčią. – kaip man gera girdėti tokią naujieną!

-Ačiū, - padėkojau ir nedrąsiai šyptelėjau. – maistas labai skanus, - pridūriau.

Kipro mama pradėjo juoktis ir tada atsiduso: