Viskas ko nori Ji

III/V

O taip, aš guliu savo lovoje jau penktą dieną ir nieko neveikiu. Kipras labai atsakingai atsisakė, jog jam nedirbčiau kol pasveiksiu. Jis net neleido man dirbti namuose! „Koks absurdas!" parašiau jam žinutę po to kai jis parašė, kad į mano namus atvyks jo tarnaitė ir padės man apsitvarkyti namus ir pasigaminti maisto.

„Kas blogai?" parašė man Kipras apsimesdamas, kad nesupranta mano pasipiktinimo, dėl po pasiūlymo, kuris nelabai panašus į pasiūlymą, labiau į pranešimą.

„Blogai tai, kad tu per daug rūpiniesi manimi. Manau, nereikia dėl manęs taip vargintis, o ypač atsiunčiant pas mane tarnaitę, kuri turbūt ir tavo namuose turi daug darbo. Aš geriau pati apsitvarkysiu ir pati pasigaminsiu valgyt, o Luko paprašysiu, kad nupirktų produktų" parašiau aš Kiprui.

Nors ir nesitikėjau, kad Kipras man atrašys, jis atrašė: „Kokių produktų reikia?"

„Dabar žadi atsiųsti savo vairuotoją su visais maisto produktais?" pašaipiai paklausiau.

„Ne, atvažiuosiu pats, o prieš tai nuvažiuosiu į prekybos centrą."

Nieko nebeatrašiau, nes buvau šiek tiek suglumusi ir bandžiau įsivaizduoti jį vieną prekybos centre ieškant visų mano surašytų maisto produktų. Neatrašiau gal kokias penkias minutes ir jis jau pradėjo man skambinti:

-Alio, - atsiliepiau.

-Kur tu? – šiek tiek sutrikęs pasakė jis.

-Mmmm, rašau sąrašą, - pamelavau ir buvau tiek pat sutrikusi kaip Kipras.

-Gerai, būsiu pas tave apie šeštą, - pasakė jis.

-Taip anksti baigsi darbą? – nustebau.

-Taip, tai tik dėl tavęs, - jaučiau, kad jis tai pasakė ir nusišypsojo.

-Na, tada dėkui, - padėkojau ir pajutau kad vibruoja telefonas, pasižiūrėjau į numerį, buvo nepažystamas. Po to prabilau Kiprui: - Gerai, turiu atsiliepti, kita linija skambina. Iki.

Padėjau ragelį ir atsiliepiau:

-Klausau.

-Kaip koja? – paklausė manęs vyriškas balsas.

-Kas tu?

-Beka, nagi jau pamiršai mane po kelių dienų? – nusijuokė vaikinas.

-Polai? – Nusijuokiau ir apsidžiaugusi pasakiau: - Koja gerai, o kaip tu?

-Na, dabar pietauju ir pagalvojau apie tave, - pripažino Polas.

-Skanaus!

-Dėkui, - kostelėjo jis. – Viskas gerai? Gerai jautiesi? – pasiteiravo.

-Telefonu tau nereikia būti daktaru, - patikinau jį.

-Na, o man patinka būti daktaru, - patenkintas pasakė, o po to prisiminė. – Tiesa, būsiu atviras, pakviesčiau tave rytoj vakare į kokį barą, bet nemanau, kad tu sugebėtum ištemti visą dieną su tokia koja, taigi palauksiu, kol tas rožinis daiktas bus nuimtas tau nuo kojos, - nusijuokė Polas.

-Mmmmm, dėkui už pakvietimą, bet aš gal geriau pagulėsiu lovoje, nors taip pailsėsiu nuo darbo, - pajuokavau.

-Žinoma, - pasakė jis ir tada prisiminęs paklausė: - Ar tas vyras, kuris atvažiavo pasiimti tavęs, ar jis... Jis tavo vaikinas?

-Mmmmm, kažkada buvo, bet dabar jis mano viršininkas, - atsidusau.

-Jis elgėsi kaip vaikinas, buvau sutrikęs, net nežinojau ar skambinti tau ar ne. Todėl taip ilgai ir galvojau.