Viskas ko nori Ji

III/V

O taip – jau penkta diena, kai guliu lovoje ir praktiškai nieko neveikiu. Kipras, su savo įprastu atkaklumu, griežtai pasakė: „nedirbsi, kol visiškai nepasveiksi." Negana to, jis net neleido man dirbti iš namų!

„Koks absurdas!" – parašiau jam žinutę, po kažkiek laiko kai pamačiau, kad jis pranešė, kad į mano butą atvyks jo tarnaitė – tvarkyti namų ir ruošti maisto.

„Kas blogai?" – atrašė Kipras, akivaizdžiai apsimesdamas, kad nesupranta, dėl ko aš taip įsižeidžiau.

„Blogai tai, kad tu pernelyg rūpiniesi manimi. Vargini ir save, ir kitus. Nereikia. Juk ta moteris ir tavo namuose turi pakankamai darbo. Aš pati apsitvarkysiu, o Luko paprašysiu, kad atneštų produktų." – atrašiau, tikėdamasi, kad tai bus pabaiga.

Bet ne...

„Kokių produktų reikia?" – atkakliai paklausė jis.

„Dabar dar pasakyk, kad atsiųsi vairuotoją su pilnais maišais?" – pašaipiai parašiau.

„Ne. Atvažiuosiu pats. Tik prieš tai – į prekybos centrą."

Akimirką žiūrėjau į ekraną – ką tik įsivaizdavau Kiprą su pirkinių vežimėliu, bandantį atsekti kiekvieną mano sąrašo punktą. Šyptelėjau, bet nieko neatrašiau.

Po penkių minučių – skambutis. Žinoma...

– Alio, – atsiliepiau, bandydama nesijuokti.

– Kur tu dingai? – pasigirdo jo balsas, šiek tiek sutrikęs.

– Rašau sąrašą, – sumelavau, net pati išsigandusi, kaip greitai tai išsprūdau.

– Gerai. Būsiu pas tave apie šeštą, – pasakė trumpai.

– Taip anksti baigsi darbą? – nustebau.

– Tik dėl tavęs, – ir, spėju, tuo metu jis nusišypsojo.

– Na, tada... ačiū, – sumurmėjau. Bet tuoj pat – dar vienas skambutis. Kitas numeris. – Gerai, turiu atsiliepti, kita linija. Iki.

Atsiliepiu:

– Klausau?

– Kaip koja? – paklausė pažįstamas vyriškas balsas.

– O kas čia? – suglumau.

– Beka, rimtai? Po kelių dienų jau pamiršai mane? – nusijuokė.

– Polai? – atpažinau ir nusišypsojau. – Oi, atsiprašau! Kaip tu?

– Gerai. Pietauju ir pagalvojau apie tave, – prisipažino.

– Skanaus!

– Ačiū, – kostelėjo. – Viskas gerai? Nepasigedai manęs?

– Gydyti telefonu dar nereikia, – pajuokavau.

– Bet man patinka būti daktaru, – pasigirdo patenkintas balsas. – Beje, būsiu atviras. Pakviesčiau tave rytoj vakare į barą, bet... nemanau, kad išeitum su ta koja. Tad palauksiu, kol tas rožinis įtvaras dings, – nusijuokė.

– Dėkui, bet dabar man geriausia kompanija – lova. Bent jau taip pailsėsiu nuo darbo.

– Suprantu. Tik... tas vyrukas, kuris tave tada pasiėmė... Jis tavo vaikinas?

– Mmmm, kažkada buvo. Dabar – tik viršininkas, – atsidusau.

– Jis elgėsi kaip vaikinas. Buvau sutrikęs. Todėl ir neskambinau anksčiau – nežinojau, ar turėčiau.

– Taip... elgiasi, – tyliai ištariau, akimirkai pasiklydusi prisiminimuose: ta naktis, rytas, pusryčiai į lovą, jo akys... o paskui – Keitė. – Bet jis tik draugas. Na... labiau viršininkas, – atsidusau, pati suvokdama, kaip nelogiškai tai skamba.