Viskas ko nori Ji

III/VI

Vakarienė nebuvo romantiška, kaip teigė busią Lukas. Viskas buvo pakankamai ramu ir iš tiesų šiek tiek nuobodu, nes pokalbis buvo apie darbo reikalus. Kipras daug kalbėjo apie darbą ir apie tai, kad man grįžus atgal į darbą reikės daug ir įtemtai dirbti. Aš to tikrai neišsigandau ir kaip tik laukiau, nes sėdėjimas namie nieko gero man neduoda.

-O jei rimtai, tai galėtum atiduoti man mano būto raktus? – paklausiau šiek tiek sutrikusi po šiokios tokios tylos minutės.

-Nepasitiki manimi? – nustebo Kipras.

-Tikrai ne, - nusijuokiau, - nes dabar, kai rakinai mano duris šiek tiek išsigandau.

- Atiduosiu su viena sąlyga, - paaiškino Kipras.

-Na, ir su kokia? – pasiteiravau.

-Iš tiesų su dviejomis sąlygomis, - pasitaisė Kipras. O aš tiesiog tylėjau ir laukiau tų sąlygų. – Pirma būtų, jog leistumei man nupirkti tau tuos svetainės baldus, žinoma, tu galėsi juos išsirinkti, už betkokią sumą, - atsiduso Kipras ir laukė mano atsakymo.

-Na, man sunku, su tuo sutikti, bet gerai, nes man tikrai nepatinka, kad turi raktus, - atsidusau. – O kokia kita sąlyga?

-Kad daugiau nebučiuosi manęs, - nedrąsiai šyptelėjo Kipras.

Iš tiesų pasijaučiau kaip kokia kvailė, nes prieš gerą valandą, ant kilimo jį griebiau ir bučiavau ir jis visai nesipriešino. Nesupratau kodėl jo nuomonė taip greitai pasikeitė. Bet neišdrįsau paklausti, tiesiog linktelėjau ir suniurnėjau:

-Gerai.

-Nepaklausi kodėl? – pasiteiravo jis.

-Nes numanau kodėl, - atsidusau ir pakilusi pradėjau rinkti indus nuo stalo. – tau turbūt aš tau nebepatinku, arba tu turi kitą merginą.

-Ne, Beka, visiškai ne, - papurtė jis galvą.

-Tai kodėl?

-Tiesiog matau, kad aš tavo šeimai nebepatinku, prisimenu tavo mamos žvilgsnį per laidotuves, o tavo brolis... Nemanau, kad būtų lengva.

-Niekada nieko nebūna lengvo, - paaiškinau. – Be to, mano šeimai svarbiausia, kad aš laiminga ir jiems tikrai nerūpėtų kas tu būtum.

-Nemanau, kad tai gerai, - vis tiek laikėsi savo žodžio.

-Gal aš tau nebepatinku? Ar tiesiog tu pasinaudojai manimi ir dabar išmeti kaip šiukšlę? – pasakiau prisiminusi naktį kartu su juo.

-Ką?! – nustebo Kipras. – Kaip tu gali taip manyti? Aš tikrai nesinaudojau tavimi, man patiko ta naktis ir tu... Bet...

-Bet tu vis dar vedęs, turi vaiką ir nemanai, kad tave priims mano šeima. Gerai, supratau, ką nori pasakyti. – piktai atrėžiau. – Nenori sunkesnio gyvenimo etapo, eik ieškok naujo, lengvesnio būdo pradėti naują gyvenimą. – Atsistojusi prieš jį pasakiau ir tada nuėjau prie baro. Šiek tiek garsiau pasakiau. – Noriu, kad išeitum, dabar.

Kipras nieko nesakęs, tyliai pasiėmęs švarką ir lietpaltį trenkė durimis ir išėjo. Stovėjau prieš kriauklę ir verkiau. Pradėjau kūkčioti, nes supratau, kad praradau jį, o blogiausia tai, kad buvau pradėjusi dėti viltis į mūsų santykius ir dar turėsiu su tuo susigyventi, nes man teks dirbti jo asistente. „Nežinau kaip tai ištversiu......"

Tyla. Tamsa. Ausyse zvimbė ir kaip kokia garsi sirena kaukšėjo balsas, kuris tiesiai man į ausį šaukė:

-Beka! Beka!

Pramerkiau akis ir vis dar buvo tamsu, šiek tiek susiliejęs vaizdas ir man be galo skaudėjo galvą. Pakėliau ranką prie viršugalvio ir pajutau kažką šilto ir drėgno. Ištiesiau ranką tiesiai sau prieš akis ir pamačiau kraują. Tada instinktyviai sureagavau: