Viskas ko nori Ji

IV/II

Pavalgiusi nuėjau atgal į savo kambarį ir ieškojau ką apsirengti, kadangi oras už lango atrodė saulėtas ir palyginti geras, kaip rudens metu. Apsivilkau suknelę ir rudeninį paltą ir apsiaviau ilgaaulius batus. Nuėjau į Kipro darbo kambarį ir ten manęs laukė moteris apsivilkusi juodą kostiumą, ausyje turėjo baltą ausinę, jos veido išraiška buvo rami ir susikaupusi. Tai buvo Džona. Aukšta, turbūt gabi krepšininkė mergina, kuri dirba Kiprui Stutmundui.

-Labas rytas, panele, ponas Stutmundas sakė, jog aš būsiu jums reikalinga.

-Labas rytas, vadinkit mane Beka, taip man reikia apsipirkti ir dar pas daktarus, - linktelėjau ir pradėjau eiti iš paskos jai.

-Supratau, - ramiai pasakė ji eidama link lifto.

-Gal žinote kur yra artimiausias bankomatas, man reikia pasiimti pinigų.

-Žinoma, panele Beka, - linktelėjo ji ir tada įėjo į liftą.

Lifte vyravo visiška tyla, net nežinojau ką kalbėti su tokia rimta moterimi, be to net nežinojau ar ji nori bendrauti, juk jai svarbiausia dirbti savo darbą, bet ne susibičiuliauti su kažkokia mergina.

Bevaikščiojant prekybos centre pamačiau kažką ko tikrai nesitikėjau, Polas, tas daktaras, kuris man simpatizavo, susikabinę už rankų su viena mergina perka vaikiškus drabužius. Tos merginos pilvas jau milžiniškas, taigi jie jau seniai pažystami ir senai laukiasi. Nesuprantu kaip Polas galėjo taip manipuliuoti manimi ir išduoti savo merginą. Buvau įsiutusi, kad net nenorėjau jo matyti. Taigi greitai nusipirkau tai ko man reikėjo ir tada grįžau į automobilių aikštelę ir įsėdau į automobilį, kuriame manęs laukė Džona.

-Kur dabar? – paklausė ji nepasižiūrėjusi i mane.

-Į Niujorko centrinę ligoninę.

-Ar kažkas blogai?

-Ne, tiesiog turiu pasitikrinti koją, - linktelėjau ir atsidusau.

Buvau tokia įniršusi, dėl to ką pamačiau. Jaučiau, kad net raudonuoju, kaip man pikta. Kelionė iki ligoninės buvo pakankamai ilga, nes kelyje vyravo kamščiai, kurie tiesiog stabdė laiką. Atrodė, kad automobilyje sėdžiu visą dieną. Ir kol sėdžiu automobilyje pykstu ant Polo. Jis apsimetinėjo ne tuo kuo jis yra. Jis man melavo, melavo, kad yra vienišas. Nesupratau, kodėl Polas pasielgė būtent taip, bet daugiau nenoriu jo matyti. „Niekada!" suriko mano vidinis balsas kai aš priėjau prie registracijos:

-Sveiki, - mandagiai šyptelėjau.

-Laba diena, - mandagiai pasisveikino jauna mergina, - kuo galiu padėti?

-Aš Beka Mikols, turiu vizitą...

Jauna moteris mane pertraukia:

-Dėl kojos? – pasiteirauja ji pažvelgusi į kompiuterio monitorių.

-Taip.

-Bet vizitas paskirtas rytoj, - sumišo mergina.

-Na žinau, bet atsitiko nelaimė... ir... na... – nežinojau ką pasakyti.

- Kokia nelaimė? – paklausė manęs linksmai vaikinukas.

Pakėlusi akis pamačiau Polą.

„Pala, pala, Polas prieš gerą valandą vaikščiojo po prekybos centrą su nėščia mergina, o dabar jis čia? Kaip tai įmanoma?" Netekusi žado žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau.

-Matau gipso įtvaro nėra, kas nutiko? – pasiteiravo dar kartą Polas Vardas, mano daktaras.

-Aš mačiau tave su mergina, prekybos centre...