Viskas ko nori Ji

III/III

Pasodinęs mane ant lovos, Kipras išėjo iš kambario. Aš likau sėdėti, stebėdama jo kiekvieną judesį. Po kelių akimirkų jis grįžo, o aš net nežinojau, ką jis daro. Jis nusivilko marškinius, ir žvelgdamas į mane priėjo arčiau, švelniai pabučiavo. Kadangi jis buvo pasilenkęs, te galėjau paliesdama jausti jo atvirą kaklą ir lygią krūtinę. Jo buvimas veikė mane kaip magija — išprotėjau iš troškimo ir aistros.

Staiga jis prispaudė mano nugarą prie lovos, pats apžergė mano klubus ir ėmė mane bučiuoti vis aistringiau. Jo rankos glostė mano kūną — nuo kaklo, per liemenį, žemyn link klubų. Po to jis šiek tiek atsitraukė ir lėtai atsegė mano marškinėlių sagutes.

– Tu tokia graži, – sušnabždėjo jis.

– O tu toks karštas! – prisilietusi prie jo peties atsakiau ir prisitraukiau jį prie savęs, norėdama dar vieno bučinio.

Jam ši mintis patiko. Švelniai, bet tvirtai jis pakėlė mane ir paguldydamas ant lovos, palietė mano galvą prie pagalvių. Jis buvo lėtas, kantrus, tarsi norėjo įsitikinti, ar aš tikrai noriu šio žingsnio. Jo akys skaidrios, bet kupinos švelnumo.

Kai jis mane visiškai nurengė, aš likau visiškai nuoga, be nieko, kas pridengtų. Staiga į galvą atėjo noras pasislėpti po antklode, nes jausmas būti tokiam atviram prieš Kiprą su savo rando žemiau pilvo, vis dar skaudžiu priminimu apie tą baisią naktį, mane išgąsdino. Vis tiek, Kipras atrodė toks priešingas — jo balsas ramus, prisilietimai švelnūs, o kvapas vyriškas ir galingas, toks, kad kiekviena mergina galėtų dėl jo prarasti galvą.

Po sueities gulėjome po antklode, pavargę ir išsiblaškę, ir greitai užmigome. Mano pirmas kartas buvo nepaprastas — Kipras buvo švelnus ir rūpestingas, jis žinojo, kaip elgtis, kaip mane patenkinti, kaip nesužaloti.

Miegas buvo gilus ir raminantis, o sapne vėl girdėjau automobilio signalizaciją — kažkas spyrė į padangą. Puikus, keistas sapnas.

– Beka, – išgirdau Kipro balsą per miglą.

– Mmmmm, – persivertusi ant šono, pasakiau ir nusisukau.

– Kelkis, – švelniai prašė Kipras. – Laikas keltis.

– Aš pavargus, – atsidusau, bet atsisukau į jį ir atmerkiau akis.

Ant lovos šalia jo gulėjo padėklas su arbatos puodeliu ir keliais sumuštiniais.

„Pusryčiai!" — su džiaugsmu pagalvojau, nes pilvas garsiai gurgėjo.

– Žinau, kad nori, – pastebėjo Kipras, matydamas, kaip žiūriu į maistą. – Tad kelkis ir valgyk.

– Dėkui, – šyptelėjau, sėdau ir prisidengiau krūtinę antklode.

Jis nusijuokė, pamatęs mano poelgį, ir paklausė:

– Kaip jautiesi?

– Gerai, o tu?

– Puikiai, – šyptelėjo droviai. – Žinau, kad klausti gal nelabai etiška, bet...

Aš nutraukiau jo mintį:

– Man patiko su tavimi mylėtis. Buvo... malonu.

Kipras nusišypsojo, patenkintas mano žodžiais, o tada žvilgtelėjo į laikrodį.

– Ar kur nors skubam?

– Galime ir neskubėti, jei nori antro raundo, – pajuokavo Kipras.

– Iš tiesų, ar reikia? – paklausiau.

– Taip, bet... jau laikas keliauti namo, negaliu čia ilgai būti.

– Gerai, aš pasiskubinsiu, – linktelėjau ir ėmiau kimšti sumuštinius.