Viskas ko nori Ji

V/IV

    Rytą pabudau visiškai pavargsi. Neišsimiegojau, buvau pikta ir be proto norėjau valgyti. Po vėmimo nieko nevalgiau, todėl mano pilvas skandavo visokius šūkius dėl maisto. Kipras jau sėdėjo prie pusryčių stalo, kai aš paskubomis segiojausi palaidinės sagas. Jis kreivai mane nužiūrėjo ir pakėlęs antakį pasisveikino:
-Labas rytas.
-Labas, - gretai, paskubomis pasisveikinau ir atsisėdau šalia.
Ponia Zamges jau buvo paruošusi man pusryčius ir puodelį arbatos. Padėkojusi pradėjau valgyti ir džiaugiausi nuostabiais skrebučiais, kurie buvo tokie skanūs, kad net praryti liežuvi būvo galima. Man baiginėjant Kipras paklausė:
-Kaip jautiesi?
-Gerai, - linktelėjau ir atsikandau dar kąsnį skrebučio.
-Man labai patinka matyti tave tiek daug valgančia, tikrai daug maloniau nei vemiančią, - pajuokavo jis ir atsistojo nuo stalo. – Jau galime važiuoti?
-Taip, - linktelėjau ir tada sustojau prisiminusi. –Ar galiu važiuoti savo mašina, nes susitariau su Luku, kad paimsiu jį iš jo namų ir vyksime pas jo motiną.
-Žinoma, galime važiuoti tavo automobiliu. Po darbo mane paims Džona.
-Gerai, - linktelėjau ir šyptelėjau.
Pirmą kartą sėdėjau automobilyje su Kiprų, o tą automobilį vairavau aš. Visa laimė buvo tame, kad aš sėdėjau ne ant galinės sėdynės ar priekyje, keleivio vietoje, aš vairavau. Aš vežiau savo viršininką į darbą. Mačiau, kaip Kipras jaudinasi, dėl mano vairavimo, bet nieko nesako, kenčia ir mandagiai reaguoja į mano smulkias vairavimo klaideles. Džiaugiausi, kad jis buvo toks santūrus ir nieko neaiškino ir nevadovavo, leido man būti viso to reikalo šeimininke. Atvažiavus į stovėjimo aikštelę jis atsiduso, lyg džiaugtųsi, dėl to, kad pagaliau mes atvykome ir svarbiausia sveiki. Aš nesugebėjau nesijuokti ir pajuokauti iš Kipro.
-Ar tikrai buvo taip nemalonu?
-Viskas gerai, tiesiog nesu pratęs, jog mane vežtų mergina.
-Džona mergina, - priminiau jam.
-Ji apsauginė, ji patikima.
-O aš ne? – nustebau ir negalėjau patikėti, jog jis tokios blogos nuomonės apie mano vairavimą.
-Man labiau patinka kai tu sėdi ne prie vairo, - rimtu veidu paaiškino jis.
Linktelėjau, nieko nesakiusi ir išlipau iš automobilio. Kartu su Kipru pajudėjau link lifto. Atsidarius lifto durims jis įleido mane pirmą, o po to pats įėjo. Atsistojau priešais jį, atsirėmusi į lifto kabinos sieną žiūrėjau į Kiprą, o jis į mane. Vyras stovintis priešais mane neišgalėjo susitvardyti ir tylėti ir palinkęs prie manęs sušnibždėjo:
-Praleidai vieną sagą, - ir pakėlęs rankas užsegė palaidinės sagą ties krūtimis.
-Labai skubėjau, - nedrąsiai šyptelėjau ir pasižiūrėjau kelintame aukšte esame.
Kai vėl pasukau galvą į Kipro pusę sulaukiau jo degančių akių, kurios buvo nuo manęs per kelis centimetrus. Jis pagriebė mano liemenį ir prispaudęs prie lifto sienos pradėjo bučiuoti. Bučinys buvo labai karštas ir jausmingas, supratau, kad taip Kipras parodo kaip jis jaučiasi. Aš atsakau jam tuo pačiu, kiekvienu lūpos pasikeitimu ir liežuvio judesiu perteikiu jam savo sukaupta įtampą, neviltį ir pykti. Jis atšlyja nuo manęs ir pradeda garsiai alsuoti, greitai ir palengva, lyg po kokio nedidelio prabėgimo. O aš stoviu kaip kokia kvailė ir negaliu patikėti, kad jis mane pabučiavo. Maniau, Kipras susikoncentravęs į Liucę, naują savo panelę, bet dėl tokių savo minčių nepriekaištavau Kiprui, nenorėjau gadinti visko. Todėl susitvarkiau palaidinę ir laukiau kol liftas pakils tinkamame aukšte.
Tik įžengus į darbo patalpą pasikeitė viskas. Aš nusiraminau ir griebiausi kiekvienos darbo dienos ritualų: puodelis kavos ir dienotvarkė, o Kipras tapo šaltu, bejausmiu verslininku, kuris piktai kartu ramiai bendrauja su savo personalu ir klientais. Diena iki dvyliktos valandos, iki pietų buvo darbinga. Atlikau daug darbų, spėjau ištaisyti kelias, anksčiau padarytas klaideles ir gauti visus parašus iš Kipro. Didžiavausi savo darbu ir savo pareigomis. Prieš pat pietų pertrauką man į mobilųjį telefoną paskambino Aronas.
-Taip? – žiūrėdama į savo kompiuterio monitorių atsiliepiau, net nežiūrėjusi, kas skambina.
-Labas, Beka, - maloniu balsu pasisveikino vyriškas balsas.
Tai Arono pasakiškas ir gundantis balsas, jis toks švelnus kartu ir vyriškas, sodrus. Išgirdusi jį iš karto išsitempiau. Laukiau ką dar jis pasakys man.
-Norėjau paklausti ar nenori papietauti? Aš netoli esu, todėl pagalvojęs apie tave sumasčiau paskambinti ir pakviesti.
„Dieve jis toks mielas..."
Galvojau ką daryti. Darbo turiu sočiai, o ir greitai turėsiu išeiti ir važiuoti pas Luką, kuris manęs laukia. Turėjau būti labai nemandagi ir pasakyti Aronui, jog negaliu:
-Labai atsirašau, kad aš tokia bloga ir atsisakau susitikti su tavimi, bet neturiu laiko.
-Nieko tokio, tikiuosi kada nors pavyks susitikti, papietauti ir paplepėti.
-Žinoma, dėkui už kvietimą, geros dienos, - tariau ir pakėlusi akis pamačiau, kad Kipras stovi prie mano stalo ir laukia kol baigsiu kalbėtis.
-Iki.
-Viso gero, - labai oficialiai atsisveikinau ir padėjau ragelį. –Taip? – kreipiausi į Kiprą.
-Kas skambino?
-Aronas, - tyliai sumurmėjau nenorėdama skaudinti jo.
-Tas vaikinukas atkaklus, - pastebėjo mano viršininkas.
-Taip, bet aš neturiu laiko, turiu daug dirbti, - atsidusau ir pasižiūrėjusi į Kiprą kreivai šyptelėjau lyg pranešdama jam, kad dėl krūvos darbų būtent jis yra kaltas.
-Ar daug liko?
-Ko?
-Darbo?
-Taip, - linktelėjau ir parodžiau į dokumentų krūvą. – bet viskas gerai pasiimsiu juos ir šiandien grįžusi namo juos sutvarkysiu.
-Na, gerai, - linktelėjo jis. – Ar turiu išvykti į susitikimą, tu viską prižiūrėk čia, o prieš išvažiuojant paprašyk, kad Andrėja Balson pabūtų prie telefono ir jeigu kas skambins atsilieptų. Supratai?
-Taip, bus padaryta, - linktelėjau. – Sėkmės.
-Tau taip pat sėkmės, - šyptelėjo nedrąsiai ir pasilenkęs pakštelėjo į žandą.
-Dėkui ir iki, - šypsodamasi atsisveikinau ir akimis palydėjusi Kiprą iki lifto puoliau darbuotis, kad tik tas šūsnis popierių sumažėtų ir vakare galėčiau atsipalaiduoti ir negalvoti apie darbą.
Lygiai pirmą valandą pajudėjau iš „SMC" prieš tai susiradusi ponią Balson ir pranešusi, kad Kipro nėra ir reikia, kad ji būdėtų prie telefono. Kelionė iki Luko nebuvo labai ilga. Miesto keliai nebuvo prikimšti automobilių, mieste nebuvo jokio piko. Sustojusi prie brolio namų pamačiau jį stovinti ant laiptų ir žvalgantys.
„Turbūt manęs ieško."
Pagalvojau ir paspaudusi garso signalą atkreipiau jo dėmesį į save, į baltą VOLVO automobilį. Lukas suraukęs kaktą, po lėtą, labai nepatikliai priartėjo prie mano automobilio, o pamatęs mane, sėdinčią prie vairo suprato, kad tas pyptelėjimas tikrai jam. Atsisėdęs į keleivio vietą jis jautėsi sutrikęs, tai matėsi jo akyse.
-Nuo kada vairuoji tokį automobilį?
-Kai Kipras jį man padovanojo, - atsidusau ir pradėjau judėti pagal Luko jau seniau sakytą adresą.
Luko mama gyvena Edisone, Naujajame Džersije. Nuo Niujorko iki ten gera valanda kelio. Per tą laiką pasikalbėjau su Luku, paklausiau jo apie ką ketina kalbėtis su mama, jis buvo susijaudinęs, todėl daug pasakyti negalėjo. Mano brolis tikėjosi, kad jo biologinė mama nebus blogas žmogus, bus geranoriška ir svetinga mums abiems. Sutiks bendrauti ir pasakyti kodėl paliko Luką vos gimusį, o jai papasakojus Lukas supras, jog nebuvo jokios galimybės jo pasilikti kartu su savimi.
„Tikiuosi jis nesigailės susitikęs ją..."
Galvojau netoli Edisono miestelio. Jo gamta buvo pasakiška visiškai skyrėsi nuo Niujorko, kur vienintelis gamtos plotelis išlikęs yra parkuose. Čia rudeniop buvo pasakiškas vaizdas. Palei gatves augantys dideli medžiai metė didelius auksinius ir rudus lapus, vėjas juos pūstė tai į vieną gatvės pusę, tai į kitą. Mažas miestelis buvo pakankamai ramus, pravažiavus gatvę prasilenkėme tik kelius automobilius, o šaligatvyje matėme kelis einančius žmones. Čia ramu ir švaru, gera kvėpuoti gaiviu oru, kurio niekas neteršia. Sustojau prie 7217 namo Vakarų gatvėje. Pagal viską čia Kipro mamos namai. Mažas vieno aukšto vasarnamis, atrodo prižiūrėtas ir tvarkingas. Kaimynų namai buvo didesni, bet dėl to nieko negalėjau pasakyti. Galbūt jo mama sugeba išlaikyti tik tokio didžio patalpas, o galbūt ji čia jau nuo senų senovės gyveno.
-Pasiruošęs? – paklausiau apžiūrėdama jo mamos namą.
-Taip, - užkimusiu balsu pasakė jis ir žvilgtelėjo į mane. – Labai ačiū, jog esi čia.
-Aš visada palaikysiu tave, nesvarbu ar sunku ar lengva būtų, - patikinau jį ir teikdama jam daugiau drąsos šyptelėjau.
Kartu priėję prie durų pasižiūrėjome vienas į kitą, o tada Lukas su smiliumi paspaudė durų skambuti. Duris atidarė jaunas vaikinukas. Tada pagalvojau, kad ne čia pataikėme, bet berniukas atidaręs duris džiugiai mus sutiko ir pasakė, jog mūsų jau laukė.
-Atsiprašau kas tu? – mandagiai paklausė Lukas.
-Aš Frankas.