Viskas ko nori Ji

V/III

          Išgėrę po puodelį karšto gėrimo pajudėjom link parko išėjimo, ten kur mes ir susitikome. Einant atgal mąsčiau apie Aroną. Galvojau kodėl jis manęs nepabučiavo, nors trūko tiek nedaug. Mąsčiau ar aš to tikrai norėjau, ar visa tai dėl to, kad šiandien mano nuotaiką sugadino Kipras. Tikiuosi, kad ne dėl to bepročio. Viliuosi, kad mano noras pabučiuoti Aroną kyla dėl to, nes jis šaunus vyras. Palydėjęs mane iki mano automobilio jis pasimetė ir atrodė susidrovėjęs. Pasakė kažkokią nesąmonę, kuri panaši į komplimentą, o po to nubedė akis į žemę.

-Dėkui, kad sutikai susitikti, tikrai prablaškei mano mintis, - šyptelėjau ir jau ruošiausi daryti balto automobilio dureles.

-Tai aš tau dėkoju, kad sutikai susitikti su manimi antrą kartą ir dar taip greitai, - linktelėjo jis ir jau norėjo pasisukti ir eiti, bet aš sustabdžiau jį.

-Palauk! Noriu padaryti tai, - atsidusau ir pasistiebusi savo lūpomis paliečiau jo lūpas.

Jausmas buvo nuostabus. Trumpas bučinys į lūpas paveikė ne tik mane, bet ir Aroną. Vaikinas sustingęs po bučinio žiūrėjo man į akis ir negalėjo patikėti, kas įvyko, todėl šyptelėjau ir atsisveikinau. Taip priverčiau grįžti Aroną į normalią būseną.

-Viso gero, Aronai.

-Aaaaa, - pakėlęs antakius papurtė galvą. –Taip, iki, Beka. Dėkui.

Kelionė atgal į Kipro rezidenciją manęs nejaudino. Aš labai nenorėjau keliauti į „namus" tai yra Kipro namus, kuriuose jaučiuosi kaip kokia surogatinė motina, kuri po gimdymo galės palikti vaiką tėvui ir daryti ką nori. Taip, aš būtent taip ir jaučiausi... Lyg sumauta surogatinė motina, kuri pagimdys vaiką Kiprui, o po to būsiu išspirta į gatvę.

„Sumautas reikalas."

Pagalvojau ir tuo metu įvažiavau į automobilių stovėjimo aikštelę. Visi Kipro automobiliai buvo aikštelėje, tik trūko vieno apsauginio automobilio. Lipdama laukan iš automobilio galvojau, ne tik galvojau, bet ir tikėjausi, jog jo nebus, jis manęs nelauks ir man nereikės klausyti jo klausymų kur buvau, kodėl neatsiliepiau ir taip toliau. Liftui pakilus į patį aukščiausią aukštą, atsidarius durims suskambo skambutis ir man žengus žingsnį į priekį sutikau Kiprą kuris kaip koks beprotis stovėjo ir žiūrėjo į mane.

-Labas dar kartą.

-Aš tau skambinau, - rūsčiai pasakė jis.

-Ir aš neatsiliepiau, - įžūliai atkirtau jam ir padėjus automobilio raktelius ant staliuko pajudėjau link virtuvės.

-Kaip tu drįsti taip su manimi kalbėti? – sekdamas man iš paskos klausė jis.

-Neprivalau atsiliepti į tavo skambučius.

-Ir?

-Tik tiek, - atsidusau ir įsipylusi vandens su citrina atsisukau į Kiprą. –Kur Liucė?

-Ji jau išvažiavo, - atsiduso Kipras ir perbraukė ranka per plaukus. – Mikas ją išvežė, o aš laukiau tavęs.

-Ko reikia?

-Sunerimau, kai tu dingai, nieko nesakiusi išėjai.

-Nematei kai išėjau? Maniau matei – atsidusau ir gurkštelėjau vandens.

-Kodėl išėjai?

-Norėjau prasiblaškyti, be to neturėjau ką veikti.

-Prasiblaškyti? Nuo ko?

-Nuo tavęs, nuo ko daugiau, - supykau ir pasiėmusi savo paltą pajudėjau link savo miegamojo, nes nebenorėjau jo matyti.

Žinoma Kipras mane sekė, o tai man vedė paranoją ir mane tiesiog pykino. Jaučiausi blogai. Nesupratau kodėl Kipras toks atkaklus norėdamas sužinoti kur buvau. Juk jis per daug užsiėmęs jaunomis, blondinėmis merginomis.