Viskas ko nori Ji

II/IV

– Beka, neverk, prašau, – tyliai maldavo Robertas, atsiklaupęs prieš mane, kai sėdėjau ant suolelio su delnais užsidengusi veidą.

– Nebegaliu, – susigraudinusi sukūkčiojau. – Toks jausmas, lyg jis mane persekioja.

Lyg kažkas mus būtų suvedęs – bet tikrai ne Dievas. Po velnių, jis žino, kad aš nenoriu jo matyti. Kodėl jis vis dar čia? Kodėl jis nesitraukia?

– Nesijausk prakeikta, – švelniai glostydamas mano kelius ramino jis. – Jei nori, galiu su juo pasikalbėti. Rimtai. Pasakysiu, kad atstotų. Būsiu tas vaikinas, kuris tave gina – tik tavo vaikinas. Ir man jau užkniso to verslininko žaidimai... Juk jis turi žmoną.

Staiga Robertas nutilo. Jo žvilgsnis, tarsi užstrigęs kažkur tarp atminties fragmentų, pasidarė tuščias.

– Kas? – paklausiau, sunerimusi dėl staigaus jo tylos pertrūkio.

– Aš ją tikrai kažkur mačiau... – murmtelėjo, lyg kalbėtų daugiau sau nei man. – Bet neprisimenu kur. Ji man tokia pažįstama.

– Kur tu ją matei?

– Nepamenu tiksliai... Gal viename klube? Ten buvo alkoholis... ir... – Robertas nutylėjo, nusisuko. Jo veidas surimtėjo.

– Ir ką? – spaudžiau jį, šluostydamasi ašaras.

– Permiegojau su ja, – pripažino tyliai. Jo akys nepakėlė žvilgsnio į mano veidą.

Lyg kažkas manyje būtų trūkę. Lyg kas nors būtų trenkęs plyta per širdį. Žodis „permiegojau" aidėjo galvoje lyg nuosprendis.

– Kodėl? – vos girdimai išlemenau.

– Buvau jaunas... – gūžtelėjo pečiais. – Tada ieškojau nuotykių. Tavęs dar net nepažinojau. Beka, mano gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas...

– Mano irgi ne, – atsidusau, bet nepykau. Buvau labiau suglumusi nei įsiutusi. – O kada tai įvyko?

- Prieš pat mokyklos baigimą. Gegužę, man atrodo. Kodėl?

– O tu nemanai... kad vaikas, kurį augina Kipras, gali būti tavo? – paklausiau. Lūpos vos judėjo, o širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi.

– Ne! – Robertas staiga pašoko. – Ne... Aš... Aš saugojausi. Tai neįmanoma.

– Kartais nepadeda net saugikliai, – sušnabždėjau, tarsi pati save bandyčiau įtikinti.

– Tu manai, kad tas vaikas... mano? – jis atsisuko, išsigandęs, beveik išbalęs.

– Nežinau, bet tai paaiškintų, kodėl Keitė taip prisirišusi prie Kipro. Galbūt Kipras tik prisiėmė atsakomybę už svetimą vaiką. Galbūt ji pasinaudojo situacija...

Ilgai tylėjome. Tuštuma tarp mūsų kaupėsi, lyg neįveikiamas atstumas.

– Aš nenoriu tavęs prarasti, Robertai, – pripažinau, pagaliau pažvelgusi jam į akis. – Bet jeigu tas vaikas tavo – tu privalai tai žinoti.

– Aš ją susirasiu. Pasikalbėsiu su ja. Sužinosiu tiesą. Gerai? – tyliai pasakė ir švelniai palietė mano ranką.

– Gerai, – linktelėjau. – Aš tavimi pasitikiu.

Kai jis dingo tarp dirbtinio sodo krūmų, likau viena su savo mintimis. Galvoje sukosi dešimtys scenarijų. Kas, jei vaikas išties jo? Kaip tada jausis Kipras, sužinojęs, kad buvo apgautas? Kaip Keitė visą tą laiką sugebėjo taip įtikinamai vaidinti?

Bet dar baisesnė mintis – kas, jei vaikas tikrai nėra Roberto? Tuomet Kipras liks supančiotas melu, santuokoje be meilės, su moterimi, kurios galbūt net nebemėgsta. Ir vis dar su žvilgsniu, ieškančiu manęs.