Viskas ko nori Ji

II/IV

-Beka neverk, prašau, - maldavo Robertas atsiklaupęs prieš mane sėdinčia.

-Nebegaliu, - atsidusau ir sukūkčiojau. – Toks... Jausmas, kad jis mane persekioja, lyg kas nors būtų mus suvedęs, bet tikrai ne Dievas, po velnių, juk jis žino, jog aš nenoriu jo matyti.

-Nesijausk prakeikta, - ramino mane glostydamas man kelius. – Jei nori, galiu pasikalbėti su juo ir paprašyti, kad tikrai atstotų, būsiu rimtas ir tikrų tikriausias tavo vaikinas, kuris gina tave. Man taip pat kaip ir tau atsibodo to verslininko išdaigos, juk jis turi žmoną... – susimastęs pasakė ir užsigalvojo.

-Kas? – paklausiau pernelyg sureagavus į jo staigią tylą.

-Aš ją tikrai esu matęs, bet neprisimenu, - papurtė galvą jis.

-Kur?

-Tikrai nepamenu, bet ji tokia man matyta, - atsiduso Robertas. – Esu tikras, tuo ką prisimenu.

-Ir ką tu prisimeni?

-Viename klube, mes kartu išgėrinėjome, o po to...

-Po to kas? – valydamasi ašaras paklausiau.

-Aš permiegojau su ja, - nustebęs ir pakankamai susigėdęs pasakė jis.

„Permiegojo?" mano mintyse visos viltys laimingai gyventi sudužo kaip koks veidrodis, į milijoną šukių.

-Kodėl? – nustebusi paklausiau.

-Tada buvau dar jaunas, ieškojau nuotykių, Beka, mano gyvenimas, nebuvo rožėm klotas, - prisiminęs praeitį pasakė jis.

-Mano taip pat, - atsidusau ir tada susimasčiau.

-O kada tu su ja permiegojai?

-Tikslios dienos pasakyti negaliu, bet manau tada buvo gegužės mėnuo, prieš mokyklos baigimą, o kas?

-Nemanai, kad vaikas, kurį augina Kipras yra tavo? – nustebusi paklausiau, juk tuomet Keitė turėjo pastoti.

-Ne! – atsistojo ir žengė kelis žingsnius nuo manęs. – Aš tikrai tikras, kad vaikas ne mano. Aš saugojaus!

-Ne visada pasiseka apsisaugoti, - priminiau jam.

-Tu manai, kad aš to vaiko tėvas?

-Juk galimybių yra, - linktelėjau ir tada pasižiūrėjau sau į rankas. – Nenorėčiau ir tavęs prarasti, bet kartais pagalvoju, kad man taip lemta gyventi. Iš manęs visada atimama meilė, artimas žmogus.

-Būk gera, nemastyk taip liūdnai, juk niekas nieko nežino.

-Aš žinau, - suraukusi kaktą pasakiau. – Turime pasikalbėti su ta blondine, - atsistojusi pasakiau.

Robertas atsistojęs prieš mane bandė mane sustabdyti:

-Beka, dabar vestuvės, tavo draugės vestuvės, neturėtum tuo rūpintis, aš pats ją susirasiu ir paklausiu ar ji nieko nemanęs neslepia. Gerai? – pasiteiravo jis.

-Taip, - linktelėjau ir tada grįžaus atsisėsti ant suolelio.

Kai Robertas dingo sodo gale pradėjau mąstyti apie galimus variantus, apie tai kas būtų jei paaiškėtų, kad Robertas yra Keito Stutmundo tėvas. Pradėjau įsivaizduoti, kokia sumaištis vyktų Kipro šeimoje. Kokia tragedija įvyktų mažo vaikelio gyvenime. Mama turbūt būtų pamišusi dėl to, kad ją paliko Kipras, o vaikui nebetektų dėmesio. Nežinia ar pats Robertas sugebėtų būti vaiko tėvu. Jis dar pakankamai jaunas, kad pradėtų galvoti apie šeimyninį gyvenimą. O jei paaiškėtų, jog vis dėl to, Robertas nėra mažylio tėvas. Man tuo pačiu metu būtų gera ir liūdna, nes Kipras būtų vis dar surakintas Keitės pinklių ir jis labai pergyventų, o Robertas vis dar su manimi būtų. Galbūt. Nieko nežinau, ir nieko pasakyti negaliu. Mano galvoje sumaištis. Žiūriu į krūmus už kurių dingo Robertas ir viliuosi, kad jis grįš tik su geromis naujienomis, tik neaišku ko nori mano širdis, kokio varianto.