Viskas ko nori Ji

V/V

    -Sveiki! – išgirdau visai laimingą moters balsą o po to pamačiau artėjančią moterį.
Tai buvo Luko mama, ji buvo stambaus sudėjimo lotynų amerikietė. Ji iki ausų šypsojosi ir tikrai buvo pakilios nuotaikos. O aš pažvelgusi į savo brolį mačiau tik sutrikusį berniuką. Lukas buvo pasimetęs, nesuprato kas dedasi.
-Labas, aš Lukas, - ištiesė jis savo mamai ranką.
-O kaip gera tave pamatyti, - papurtė galvą ir neėmė Luko rankos, tiesiog puolė jį ir apkabino, manau stipriai. – Tu čia atvykai nevienas. Kas toji panelė? – paklausė moteris. – Tavo mergina?
-Dėkui už svetingumą, - šiek tiek pasimetęs pasakė Lukas. – Ne, ji ne mano mergina, ji - mano sesuo. Ji dukra, šeimos, kuri mane įsivaikino.
-Laba diena, aš Beka, - pasisveikinau.
-O tu tokia miela ir graži, - aiktelėjo moteris apkabino mane. – Aš Nina, galit mane taip vadinti.
-Malonu su jumis susitikti, ponia Nina.
-Man taip pat vaikeliai, - atsiduso ji ir prisiminė. – Oj... kokia aš nemandagi, noriu pristatyti savo sūnų, Franką. Jis mano sūnus iš antrosios santuokos.
-Tai tu mano brolis, - nustebo Lukas.
-Taip, aš taip pat kaip ir tu esu nustebęs ir labai laimingas, jog nesu vienas šiame pasauly, - pripažino Frankas. – Tikiuosi mes būsime gerais draugais.
-Kaip netikėta, - po lėta ir užsigalvojęs pasakė Lukas.
-Žinau, kad jūsų kelionė nebuvo trumpa, juk kelias nuo Niujorko yra ilgas, galbūt eime prie stalo, - pakvietė mus Nina.
Ponios Ninos namai buvo tvarkingi ir švarūs. Čia buvo jauku ir šilta. Atsisėdus prie stalo gėrėme arbatą ir kalbėjomės apie gyvenimą, o apkalbėjus visas temas, apsipratus vienas prie kito Lukas pasiruošė paklausti:
-Kodėl mane palikai?
-Buvo sunkūs laikai, tuo metu buvau viena, tavo tėtis sužinojęs, kad esu nėščia papustė padus ir aš jo daugiau nebemačiau. Dėl to man dabar nebepatinka baltieji vyrai... – prisiminė ji. – Tu labai panašus į jį.
-Tai jūs nebuvote ištekėjusi tuo metu kai laukėtės Luko? – paklausiau.
-Ne, mergyte, nebuvau ir žinau, kad tai labai blogai, bet kaip ir sakiau gyvenimas nebuvo lengvas. Buvo daug sunkumų, mano šeima atsisakė manęs, todėl nežinojau ką daryti, į ką kreiptis. O kai tu gimei, - kreipėsi į Luką. – aš supratau, kad jei tu būsi su manimi, tu kentėsi, badausi ir sirgsi. Aš tenorėjau tau gero, šilto ir ramaus gyvenimo.
-Na jis nebuvo toks, kokį tu planavai man, - piktokai pasakė Lukas.
-Berniuk, - kreipėsi į jį mama. – Aš žinau, kad tu širšti ant manęs, tu turi visas teisęs ant manęs pykti ir kaltinti mane. Aš tai suprantu, tiesiog noriu tavo atleidimo ir tikiuosi norėsi bendrauti su manimi.
-O kodėl nesusiradai manęs po to kai tavo gyvenimas pagerėjo? Juk pagerėjo? Kitaip čia nesėdėtų jis, - parodė Lukas į Franką.
-Neberadau tavęs, tu buvai išsiustas į kitus globos namus, o paieškai nebeturėjau pinigų, visos santaupos buvo skiriamos Franko gyvenimui.
-Kiek tau metų? – paklausiau Franko.
-Man Dvidešimt, - linktelėjo jis ir nedrąsiai šyptelėjo man.
-Ką šiuo metu veiki? – paklausiau.
-Baigęs mokyklą pradėjau dirbti. Neturėjau pinigų studijoms, todėl dirbu savaitinius darbus, padedu mamai išlaikyti namus, sumokėti mokesčius.
-O kur tavo vyras? – paklausė Lukas mamos.
-Jis mirė prieš metus, - atsiduso ji ir šiek tiek susigraudino. – Amžinatilsy Santosas buvo mano atrama, o po jo mirties gyventi darėsi vis sunkiau.
-Užjaučiu, - atsiduso Lukas. – Gal galiu kuo padėti?
-Nežinau, - papurtė ji galvą ir rankomis palietė smakrą. – Tu jaunas, turbūt kuri savo gyvenimą, nenoriu užkraut tau savo problemų.
-Ne, negalite, bet galbūt, mes galime jums padėti, - atsidusau.
-Vienintelis dalykas, kurio dabar trokštu tai, kad Frankas pradėtų mokytis koledže, - atsiduso Nina ir apsiverkė. – Tai vienintelis mano noras dėl jo. Jei galite kuo padėti prašau padėkite, būtent dėl to. Pinigų neprašau ir net neketinu prašyti, esu per daug išdidi tokiems dalykams, bet dėl Frankito galėčiau padaryti viską.
-Mes pasistengsime padėti, - patikinau ją ir žvilgtelėjau į supratingą Luko veidą, kuris taip pat buvo nešaltas, jis ketino padėti savo mamai ir broliui.
„Turiu nuostabų brolį!"
Pagalvojau ir nusišypsojau, nes didžiavausi Luku.
Po visų pašnekesių, jau pradėjus temti aš kartu su savo broliu atsisveikinome su ponia Nina ir Franku. Buvo malonu pažinti tuos žmones, Luko biologinė motina privertė mane apie daug ką susimastyti, o aš manau, kad tai gerai.
„Tai gerai man ir mano ateičiai."
Tikinau aš save ir šypsodamasi važiavau atgal į Niujorką, į namus, kuriuose turbūt manęs laukia Kipras. Susitikusi galėsiu su juo pasikalbėti ir papasakoti kaip viskas įvyko ir kaip viskas pasikeitė. Kaip ponia Nina privertė mane susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir tai, kad gyvenime būna daug sunkumų ir jiems labai lengva pasiduoti. Aš tikėjausi, jog galėsiu su Kipru pasikalbėti apie gyvenimą ir paaiškinti kaip aš dabar jaučiuosi, bet...
Vežant Luką į jo namus pakliuvau į spūstį ir teko kaip kokiam vėžliui vilktis per gatves, vienoj, kitoj vietoje pastovėjus po keletą minučių. Tai buvo žudantis laikas. Norėjau valgyti, norėjau kalbėtis, norėjau pamatyti Kiprą. Ir pamačiau. Sustojusi spūstyje, siauroje vienos juostos gatvėje leisdama laisvą laiką dairiausi į aplinką. Ji daug labiau skyrėsi nei Edisono. Čia buvo visko per daug.
Man buvo per daug, kai kitoj gatvės pusėje, kavinėje, prie lango pamačiau sėdinti Kiprą ir tą blondinę merginą Liucę. Negalėjau patikėti, jog jis nelaukia manęs, o tiesiog kaip koks pasileidęs šuo duodasi su jaunesne.
-Šunsnukis! – susikeikiau.
-Kas? – išsigando Lukas, kuris prieš tai ramiai sėdėjo, turbūt apmąstė susitikimą su tikrąją mama.
-Jis, - tik tiek tariau ir smakru ir akimis parodžiau broliui į kavinukės vitrinos langą.
-Ten Kipras? – negalėjo patikėti Lukas. – Kas ta blondinė?
-Nauja jo mergina, - piktai pasakiau.
-Aš maniau, kad tu esi jo mergina, - sutrikęs ir šiek tiek nustebęs pasakė man brolis.
-Blogai manei, - atsidusau ir pradėjau gailėtis savęs.
Man buvo gaila ne Kipro ar tos blondinės, man buvo gaila savęs. Aš kaip kokia mulkė visą kelią iki Niujorko dėliojau mintis apie gyvenimą, gyvenima kartu su juo... su Kipru. O jis man atsilygina dvigubai, nei aš nusipelnau. Jaučiuosi išduota ir palikta. Mane ir vėl aplankė tas sumautas jausmas.
„Aš surogatinė motina. Pagimdysiu vaiką ir mane išmes į gatvę, o ta blondinė augins mano mažiuką kaip savo..."
Lukas matė kokia aš nusivylusi, todėl bandė mane nuraminti.
-Beka, klausyk, - prašė jis manęs. – Būk gera ir nusiramink, negalvok nei apie jį, nei apie ją. Geriau mąstyk apie savo vaikelį ir galvok, kad turi nusiraminti, nes ir jis tai jaučia ir, kad tai gali jam pakenkti.
Tokie Luko žodžiai mane pravirkdė. Jutau kaip mano skruostai rieda ašaros. O Lukas pamatęs mane ašarojančia dar labiau susijaudino galbūt ir supyko. Buvo nejauku prieš savo brolį verkti, bet savo emocijų nesuvaldžiau ir pasakiau:
-Nenoriu grįžti į jo apartamentus.
-Ir negrįžk, - paliepė Lukas. – Taip bus dar geriau. Jei nori, gali pernakvoti pas mane, manau, Mišona šiltai tave priims ir nepriekaištaus, jog tu atvykai.
-Ryt man į darbą, - prisiminiau ir užsimerkusi papurčiau galvą.
-Nesvarbu, Mišona duos tau drabužių, viskas bus gerai, bet būk gera nusiramink ir judėk, nes gatvė jau atsilaisvino.
Giliai įkvėpiau oro ir iškvėpiau. Apsišluosčiusi ašaras pradėjau geriau matyt kelią ir pradėjau judėti toliau. Už nugaros palikdama Kiprą ir Liucę. Buvau be galo dėkinga Lukui, kad jis buvo su manimi ir sugebėjo mane apraminti ir pasiūlė man pernakvoti jo namuose. Iš jo pusės tai buvo labai gražus gestas ir už tai aš jam būsiu skolingą dar ilgą laiko tarpą.
-Ačiū, Lukai, - padėkojau ir nuėjau miegoti prieš tai sutvarkiusi dokumentus, kuriuos išvažiuodama iš darbo pasiėmiau.

Darbo buvo daug, bet nusiraminusi ir susikaupusi atlikau juos daug greičiau nei galvojau. Buvo gera atsipalaiduoti po to kai padariau tiek daug darbo. Bet mane trikdė Kipro skambučiai...
„Ir vėl mano mobilusis vibruoja. Vienas. Du. Trys. Keturi. Penki. Šeši. Septyni. Aštuoni. Devyni. Dešimt. Nutilo... Taip gera..."
Skambučiai prasidėjo nuo devintos valandos vakaro. Kai neatsiliepiau jis pradėjo skambinėti Lukui. Brolis pykdamas ignoravo tą pakvaišėlį kaip ir aš. Mačiau iš Luko veido, kad tai daryti jam labai patiko. Supratau, jog mano broliui tai buvo lyg koks kerštas ir jam patiko ta idėja, jog šiuo metu Kipras Stutmundas nervinasi ir ieško savo būsimo vaiko motinos, nors prieš tai turbūt davėsi su jauna blondine mergina, kuriai nedaugiau nei dvidešimt...
„Ji tokia jauna ir dar nepatyrusi ir nežino koks yra tas ponas Stutmundas. Tokia jauna. Beveik tokio pat amžiaus kaip ir Frankas, Luko brolis, kuris taip pat yra nepatyręs."
Bijojau užmigti, bijojau ryto, bijojau eiti į darbą ir ten sutikti savo viršininką, kuris turbūt mane aprėks. Kipras priekaištaus dėl to, jog negrįžau ir priverčiau jį nerimauti. Taip, priverčiau, bet jis man atsilygino, aš jaučiausi blogai, bijau užmigti ir nerimauju. Ponas Stutmundas, tas vyras privertė mane kentėti...
„Man skauda ir labai!"