Viskas ko nori Ji

I SKURIUS: Visko Pradžia

Pavasaris. Vagnerio koledže kvepia baigiamaisiais darbais, o salos vėjas tarsi primena: pabaigos kartais tampa pradžiomis. Kartu su Dora leidžiame paskutines savaites čia – ruošiamės diplominiams darbams, kartojame medžiagą egzaminams ir svajojame apie tai, kas bus po visko. Likęs kiek daugiau nei mėnuo iki diplomų įteikimo.

Ko išmokau per tuos ketverius metus? Ne tik teorijos ar knyginės išminties. Šis laikas – tai visas gyvenimas: pažintys, įvykiai, atradimai ir praradimai. Tai buvo laikas, kai pirmą kartą pasijutau priklausanti kažkam didesniam – akademinei bendruomenei, draugų ratui, ateičiai, kuria iš tiesų norėjau tikėti.

Studijos man patiko. Man patiko mokytis – ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl pojūčio, kad kasdien tampu šiek tiek protingesnė. Nors buvo nelengva – vakarais dirbdavau mažoje kavinėje padavėja, kad galėčiau išsilaikyti be mamos finansinės pagalbos. Išmokau planuoti, susispausti, bet išlaikyti orumą.

Mama – stipri moteris. Po tėčio mirties ji įsidarbino ligoninėje kaip slaugytoja. Atrodo, tarsi rūpinimasis kitais padeda jai išgyventi tylą, kuri užklupo po to, kai mudu su broliu išvykome studijuoti. Lyg rūpestis būtų jos natūralus būdas mylėti.

Mano brolis Lukas, po metų pertraukos po mokyklos baigimo, šiuo metu studijuoja Metropoliteno koledže – žemutiniame Manhetene. Jo pasirinkimas – žiniasklaidos valdymas. Nuo vaikystės jį traukė žinios, faktai, analizė. Jis visada mėgdavo žiūrėti žinių laidas vietoj animacinių filmų. Atrodo, pagaliau atsidūrė ten, kur jam ir lemta būti.

Dora – mano artimiausia draugė ir mes kambariokės – jau ketverius metus draugauja su Hendriumi. Jų ryšys stabilus, brandus, tarsi iš kito pasaulio. Jie gyvena skirtinguose miestuose – ji Vagnerio koledže, jis tarp Bruklino ir Didžiosios Britanijos, kur paveldėjo tėvo verslą. Milijonierius. Atrodo, kaip iš filmo. Kartais sunku patikėti, kad jis vis dar tas pats vaikinas, kurį sutikome pirmame kurse. Dora tiki juo aklai – net tada, kai jis sekamas paparacų ar kai aplink zuja merginos, ieškančios „trofėjinio" vaikino.

O aš – Beka Mikols. 23 metų. Savarankiška, užsispyrusi ir kol kas – viena. Mokslai sekėsi neblogai, pažymiai tikrai geri, o gyvenimas – gal net šiek tiek per daug apgalvotas. Visada buvau atsargi. Ne tik su pinigais, bet ir su jausmais. Gal todėl iki šiol neturėjau rimtų santykių. Ne todėl, kad nenorėjau – tiesiog nesutikau to, kuris būtų pajėgęs pramušti mano vidines sienas.

Paskutinis vaikinas, su kuriuo buvau kažkiek artima, buvo Kipras Stutmundas. Jo vardas vis dar man sukelia prisiminimų bangą. Jo balsas, kvapas, tas zefyrų skonio bučinys... ir kartu – skausmingas atsitraukimas. Tai buvo skaudi, bet svarbi patirtis. Dabar žinau: kai myli pernelyg anksti, lengva pamesti save. O tada reikia ilgai ieškoti, kol vėl atrandi.

Tuo metu svarbiausia – artėjantis pokytis. Baigusi studijas ketinu persikelti į žemutinį Manheteną – arčiau Luko, arčiau galimybių. Pradėjau nuomotis nedidelį butą – kuklų, pusiau įrengtą. Pusiau svajonę, pusiau realybę. Svetainė – tuščia. Tik grindys ir siena. Bet galbūt man to reikia: tuščios erdvės, kur galėčiau pradėti iš naujo, sukurti ką nors sava.

Pradėjau ieškoti darbo – siuntinėjau CV, pildžiau paraiškas. Į dvi įmones pateikiau kandidatūras stažuotei: leidykla „RED PAPER" ir logistikos firma „SMC". Abi atrodė skirtingos, bet savaip įdomios. Svajočiau apie leidybą, bet suprantu, kad administravimo diplomas gali atverti daugiau durų ten, kur logika svarbesnė už kūrybą.

„RED PAPER" atsakė neigiamai. Šiek tiek gaila, bet liko viltys dėl „SMC". O man reikia tos vilties – ne tik dėl karjeros. Turiu skolą už studijas, nuomos išlaidas, gyvenimą, kuris nebepaklusnus padavėjos atlyginimui.