Viskas ko nori Ji

IV/V

Penktadienio rytas atrodė toks monotoniškas viesiems kitiems rytams. Pabudau, nusiprausiau, apsirengiau ir papusryčiavau kartu su Kipru. Ryte nusprendėm kad važiuosime atskirai, bet aš taip ir nesupratau kodėl, juk galėčiau pasinaudoti taxi paslaugomis ar viešuoju transportu, bet po to supratau ką Kipras turėjo omenyje kalbėdamas apie kelionę atskirai. Kai mes kartu išėjome į požeminę aikštelę supratau apie ką jis kalbėjo. Kipras kalbėjo apie tai, kad nupirko man nauja automobilį. Aikštelėje stovėjo naujas, baltas Volvo S80 sedanas, man ten burna atvipo ir aš pradėjau purtyti galvą, nesutikdama su Kipro siūloma dovana:

-Ne, ne, ne.

-Beka, priimk šią dovaną, prašau.

-Tu tikrai nori, kad aš vairuočiau?

-Taip, žinau kaip tau nepatinka apsauginai todėl, nupirkau saugų automobilį, su kuriuo būsi saugi tu ir mano vaikas.

-Nežinau, aš jau geriau važiuosiu su savo vabalu, - atsidusau.

-Beka, sutik, - jau reikalavo Kipras.

Tylėjau, stovėdama aikštelėje žiūrėjau į naują automobilį, kuris rėkte rėkė man: „Beka, aš pats šauniausias dalykas! Tau aš tikrai patiksiu!". Po galais tas automobilio grožis mane žudo, todė atsidusau ir linktelėjau:

-Gerai, bet daugiau nieko nenoriu iš tavęs, - patikinau jį.

Kipras sutikdamas linktelėjo ir aš iš tiesų nepatikėjau juo, bet palikau tai ramybėje ir paklausiau jo:

-Šiandien važiuoju pas Luką, manau pasakysiu jam apie savo nėštumą, tu nieko prieš?

-O nenori tai pasakyti kartu su manimi?

-Žinoma, norėčiau. Taip bent jau jausčiausi saugesnė, bet juk tu susitinki su savo sūnumi, - priminiau jam.

-Taip, taip, - sutiko jis ir atsiduso. – Kokie dar tavo planai šiandienai?

-Galvoju galėtume nuvykti pas mano mamą, - pripažinau jam. – Noriu, kad mama tai sužinotų, kuo anksčiau.

-Tai gerai, vakare prieš vakarienę galime susitikti čia, namuose, o po to kartu vyksime pas tavo mamą, - linktelėjo jis sutikdamas ir viską kruopščiai suplanuodamas.

-Planas tinka, o dabar turiu skubėti į darbą, nes turiu savo viršininkui padaryti puodelį karštos kavos ir paruošti jo dienotvarkės planus, - atsidusau ir pavarčiau akis vaidindama, kokia nepatenkinta esu.

Kipras mane akilai stebėjo, kol lipau į savo naują automobilį. Sėdėjau ir viską apžiūrėjau. Tamsus, odinis, bordo spalvos salonas mane tiesiog paveikė. Pro galinį veidrodėlį mačiau kaip Kipras stovi aikštelėje ir iš pasitenkinimo šypsosi iki ausų.

Prie „SMC" pastato, pagrindinių durų buriavosi žurnalistai, pravažiuodama pro tą vietą supratau, kodėl Kipras pasiūlė važiuoti atskirai, nes jis ir vėl planuoja susitikti su jais prie įėjimo. Galbūt pakalbėti apie susidariusią situaciją ir apie tą netekėtą smūgį dešine žurnalistui, kuris paklausė ne to, ko reikėjo. Pagalvojusi apie tai, atsidusau ir įvažiavusi į aikštelę pasistačiau automobilį. Sėdėjau ir mąsčiau kodėl jam tap sunku susitvardyti... Žinoma, klausymas buvo negražus, jis paveikė mane, bet nemanau, kad reikėjo taip reaguoti. Taip karštakošiškai reguotį į klausymą, kuris skambėjo kaip juokelis.

Rytinis darbo ritualas taip pat buvo monotoniškas, toks pats kaip ir kiekvieną ryta. Kavos puodelis, keli dokumentai su reikiamais jo parašais ir dienotvarkė. Žinodama, kad šiandien jam sunki diena sumasčiau, kad reikia pasielgti kaip nors mielai. Todėl paėmiau lipšnų popieriaus lapelį ir tušinuku ant jo užrašiau frazę: „Nesvarbu, kokia šiandien diena, visada sulauksime kito ryto. Geros tau dienos!" Džiaugiausi, kad taip padariau. Tušinuką padėjau kur buvo, o lapuką priklijavau prie dienotvarkės lapo. Šypsodamasi išėjau iš Kipro kabineto ir grįžau prie savo stalo. Kibau į darbus, Kipras vėlavo jau maždaug dešimt minučių, turbūt ilgai kalbėjo su žurnalistais.