Viskas ko nori Ji

III SKYRIUS: Pasirinktas Tinkamas Sprendimas

Praeitis ir ateitis labai susietos mūsų gyvenime. Juk, mūsų padaryti žygdarbiai, veiksmai, klaidos atsiliepia gyvenimo tęsinyje. Jei pasirinki netinkamą žmogų ir manai, kad su juo tau bus gerai, nereiškia, kad su juo jausies toks pats ir po penkių ar dešimt metų. Kiekvieno žmogaus atliktas poelgis turi atoveiksmį, kuris gali padaryti tave dar laimingesniu arba sugriauti tavo gyvenimą. Manau, Kipras taip ir padarė, sugriovė sau gyvenimą pasirinkdamas ne tą moterį. Žinoma, nuo jo veiksmų kenčia ne tik jis vienas, bet ir mažylis ir pati jo žmona, Keitė.

Po Lizos vestuvių viskas pakrypo sudėtingesne kryptimi. Darbe buvo tikrai nejauku, jau net tikėjausi išmetimo iš darbo arba bent perkėlimo į kitą darbo vietą, bet niekas nieko nedarė, kad tiek man, tiek Kiprui būtų lengviau. Iš tiesų manau, kad pats viršininkas nenorėjo keisti manęs, bet nežinau kodėl. Mane tai erzino, ta nežinia, todėl paklausiau:

-Kodėl tu mane čia laikai? Kodėl kankini save ir mane? – paklausiau kai padaviau jam dokumentus.

-Tu čia dėl to, kad gerai atlieki savo darbą, - lyg robotas pasakė jis. – Jei jautiesi kankinama gali pati parašyti pareiškimą, ir išeiti iš darbo.

-Aš tiesiog noriu išsiaiškinti kas dedasi, jau dvi savaitės tu kaip ne savas, - atsidusau ir pasižiūrėjusi į jį papurčiau galvą, nes mačiau išvargintą vyra.

-Turiu asmeninių problemų, Beka, ne viskas apie tave sukasi.

-Kas blogai? Pasikalbėk su manimi.

-To mažiausiai noriu, - piktai pasakė Kipras ir įnykęs į popierius pasakė, - mažiausiai noriu kalbėtis su tavimi ir pasakotis kas man blogai.

-Aš tiesiog elgiuosi draugiškai.

-Draugiškai? – nusijuokė Kipras. – Tu nori draugiškai kalbėtis su manimi, nors taip negražiai pasielgiau per vestuves? Juk, aš norėjau trenkti tau.

-Aš atleidžiu tau.

-Aš net nebandau atsiprašyti, - suraukęs antakius paaiškino jis.

Nustebau tai iš girdusi ir net nežinojau ką jam sakyti.

-Kodėl? – paklausiau.

-Nes atsiprašydamas parodyčiau tau, kad esu linkęs bendrauti su tavimi draugiškai, o aš tenoriu, kad tu būtum mano sekretorė, daugiau niekas. Kitaip tariant, suvokiau, kad noriu tave pamiršti, nes supratau, kad vaikymasis senos meilės man nepadeda gyventi.

Išgirdusi Kipro žodžius sustingau ir tikrai nuliūdau. Mano širdis pradėjo smarkiau plakti, buvau tikrai nuliūdusi, bet juk aš turėčiau džiaugtis ar bent jau taip maniau. Juk, išgirdusi tai iš Kipro turėčiau lengviau atsikvėpti ir džiaugtis pagaliau suteikta ramybe, bet aš nesidžiaugiu. Visiškai ne, nes suprantu, kad vis dar kažką jaučiu jam ir nedrąsiai sušnabždu jam:

-Kiprai, nereikia taip sakyti.

-Kodėl? Juk tu laiminga ir be manęs, kam man bebandyti stengtis?

-Pastaruoju metu tu nelabai stengeisi.

-Ne? – nustebo Kipras. Aš tiesiog linktelėjau sutikdama, o tada Kipras užsipuolė, - Beka, pastaruoju metu tu man buvai daug svarbesnė.

-Kai aš atėjau į šį darbą, neatrodo, kad buvau tau svarbi.

-Galbūt tau taip atrodė, bet patikėk manimi aš tavimi rūpinausi daug, daug ankščiau.

-Kaip suprasti?

-Aš visą laiką rūpinausi tavimi. Po mūsų išsiskirimo aš domėjausi tavimi. Kūrį laiką žinojau apie tave iš Hendriaus, nes jis draugavo su Dora, o po to jis nebenorėjo man nieko pasakoti apie tave. Taigi pasamdžiau seklį, kad jis stebėtų kaip tau sekasi.