Viskas ko nori Ji

I/IV

– Dėkui, – ištariau eidama šalia Mišonos.

– Už ką? – nustebo ji.

– Už tai, kad ištraukei mane iš tos parduotuvės. Ta mergina jau pradėjo lipti ant nervų.

– Pažįsti ją?

– Ne ją, bet, pasirodo, pažįstu jos sužadėtinį, – linktelėjau ir pažvelgiau į savo pirkinių krepšius. – Na, aš jau apsipirkau. Nori dar kur nors užsukti?

– Ne, noriu namo, – atsiduso Mišona ir pažvelgusi į laikrodį pridūrė: – Netrukus turėtų atvažiuoti autobusas.

– Galiu tave parvežti, – pasiūliau.

– Tikrai nereikia, – papurtė galvą, bet aš nespėjau nė mirktelėti, kaip jau atidarinėjau automobilio dureles.

– Nesipriešink, – šyptelėjau. – Mano automobilis pasiilgo keleivės.

Kelionė buvo ilga, bet linksma. Įjungėm radiją, ir kaip tik tuo metu grojo The Weeknd – "Earned It". Daina akimirksniu mane nunešė į praeitį...

Kai pirmą kartą išgirdau šią dainą, dirbau vos kelias dienas vienoje mažoje užeigoje. Buvo apniukęs ketvirtadienio vakaras, lietus pylė kaip iš kibiro, o aš stovėjau už baro, žiūrėdama pro langą ir galvodama, ką po velnių aš čia veikiu.

Darbas buvo nuobodus, o taisyklės – kvailos.

Pirma taisyklė: šypsotis, pasisveikinti ir nuvesti klientą prie staliuko.

Antra taisyklė: būti mandagiai. Net jei klientas yra mulkis ar bando tave grabinėti.

Trečia taisyklė: neįkyrėti. Eiti prie kliento tik tada, kai jis kviečia.

Ketvirta taisyklė: nesibičiuliauti nei su klientais, nei su darbdaviais.

– Žinoma, aš nė vienos iš tų taisyklių nesilaikau, – nusijuokiau mintyse.

Kai klientas įeina, aš tiesiog parodau laisvą staliuką. Nesiūlau nei kavos, nei arbatos – jaučiuosi kaip narkotikų prekeivė. Mandagumas? Tik su tais, kurie jo nusipelno. O jei koks senis nutaria „netyčia" paliesti mano užpakalį – tikrai nepraleidžiu progos jam įkvėpti šiek tiek realybės.

Taigi, tą vakarą į užeigą užėjo vaikinas. Jaunas. Gal net jaunesnis už mane. Lietus lašėjo nuo jo tamsių plaukų, marškiniai prigludę prie kūno – jis buvo kiaurai šlapias. Žengė į vidų nedrąsiai, bet su kažkokiu... gilumu akyse.

Prisiminiau taisykles. Ir pažeidžiau jas visas iš karto.

– Sveiki, aš Beka, – pasakiau priėjusi. – Šiandien būsiu jūsų padavėja. Eime, parodysiu staliuką.

Vaikinas tik linktelėjo ir nusekė paskui mane.

– Štai, – parodžiau vietą prie lango. – Gal norėsite arbatos? Ar kavos?

– Hmm... – susimąstė. – Man visai neblogai būtų rankšluostis, – pasakė ir mostelėjo į savo varvančius plaukus.

Akimirką nežinojau, kaip reaguoti.

– Ir arbatos, jei galima, – pridūrė su vos pastebima šypsena.

– Tuojau, – ištariau ir nuėjau į barą.

Džo, barmenas, iškart užkalbino:

– Na ir liūtis, ar ne?

– Tikrai, – atsidusau. – Turi švarų rankšluostį?

– Rankšluostį? Kam? – nustebo.

– Tam vaikinui, kuris vos nenuskendo pakeliui čia.

Džo tyliai nusijuokė ir padavė man rankšluostį. Priėjau prie vaikino staliuko, padėjau puodelį arbatos ir ištiesiau rankšluostį: