Viskas ko nori Ji

I/IV

-Dėkui, - padėkojau einant Mišonai.

-Už ką? – paklausė ji.

-Už tai, kad išsitempei mane iš tos parduotuvės. Toji mergina jau buvo pradėjusi įkyrėti man.

-Pažysti ją?

-Taip ir pasirodo pažystu jos sužadėtinį, - linktelėjau ir pasižiūrėjau į savo pirkinių krepšius. –Na, aš jau apsipirkau, nori dar kur nors nueiti?

-Ne, noriu namo, - atsiduso Mišona atsidususi ir tada pasižiūrėjo į savo rankinį laikrodį ir tarė: - neužilgo bus autobusas.

-Galiu parvežti tave namo, - pasiūliau.

-Tikrai nebūtina, - purtė galvą ji, bet aš nesutikau su ja ir pasakiau, kad tikrai nereikia priešintis.

Kelias buvo tolimas, bet buvo linksma. Įsijungėm radiją ir ten grojo daina „The Weeknd - Earned It" ( https://www.youtube.com/watch?v=tgQBkHslZtY). Ta daina man priminė labai senus laikus. Kai dar dirbau pirmąsias dienas užeigoje. Tą dieną, kai skambėjo toji daina maniau, kad įsimylėjau vieną vaikiną.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Per radiją grojo pakankamai lėta, bet puiki „The Weeknd" grupės daina. Ji atspindėjo mano nuotaiką. Aš čia dirbu jau kelias dienas, bet jau pradedu šio darbo nekęsti. Jaučiuosi lyg suvaržyta grandinių ir taisyklių. Pirma taisyklė: įėjus klientui į užeiga mandagiai nusišypsoti, pasisveikinti ir nuvesti jį prie laisvo staliuko ir tuo pačiu pasiūlyti ko nors išgerti, pavyzdžiui kavos ar arbatos. Antra taisyklė: Visada būti mandagiai ir nesvarbu, kad klientas bus mulkis, ar bandys liesti tavo užpakalį, kai tu nurinkinėsi lėkštes nuo stalo. „Po velnių, iki dabar prisimenu to šlykštaus senio prisilietimą..." Trečia taisyklė: per daug neįkyrėti klientui. Jei, jis tave pakviečia, tik tada prieiti, kitais atvejais geriau nekišti nosies į jų sumaustus gyvenimu ir asmeninę erdvę. Ir ketvirta taisyklė: nesusibičiuliauti su savo darbdaviais ar klientais.

„Žinoma, aš nei vienos taisyklės nesilaikau", kai klientas įeina į užeigą aš tiesiog pasisveikinu ir parodau, kur galima prisėsti. Niekada nieko nesiūlau, nes manau siūlydama atrodau kaip kokia narkotikų prekeivė ar kažkas panašaus. Ne visada būnu mandagi, jei mano klientas būna mulkis, tai aš ir elgiuosi su juo kaip su mulkiu. Tikrai nežadu būti paklusni kaip kokia tarnaitė. Tą kartą kai vyras palietė mano užpakalį aš taip įsiutau, kad galvojau kad nurausiu jam galvą, o po to mane išmes iš darbo. Bet žinoma, aš gerai atlikau darbą, be to man mokėjo tik pusė etato, taigi, mano viršininkui pigi darbo galia buvo į naudą.

Taigi tą, apniukusį ketvirtadienio vakarą, kai lietus pylė kaip iš kibiro į užeigą užėjo jaunas vaikinukas. Galėjau lažintis, kad jis jaunesnis už mane. Kai jis įėjo mano akys nukrypo į jį ir aš lyg kokia kvaiša prisiminiau visas tas kvailas taisykles ir priėjusi prie jo pasisveikinau:

-Sveiki, aš Beka, šiandien būsiu jūsų padavėja, eime nuvesiu jus prie staliuko.

Vaikinukas sutriko ir tiesiog linktelėjo ir nusekė paskui mane.

-Štai, - sakau ir parodžiau į stalą prie lango. – Gal ko norėtumėt? Arbatos ar kavos?

-Hmmm, - susimastė jis, - manau man būtų gera rankšluostis, - pasakė ir parodė į savo tamsius plaukus, nuo kurių varvėjo vanduo.

Aš sutrikusi stebėjau jį ir nežinojau ką atsakyti.

-Ir arbatos, jei galima, - linktelėjo jis.

-Gerai, tuojau.

Nuėjau taisyti arbatos ir už baro esantis Džo mane užkalbino:

-Na ir liūtis, - pradėjo pokalbį.