Viskas ko nori Ji

V/VI

         Rytas. Jau pakilusi saulė, o mano galvoje viena vienintelė mintis:
„Kipras bus labai piktas!"
-Beka, valgyk, - ragino mane Lukas prie pusryčių stalo. – Ir tada važiuok į darbą.
-Ačiū, - padėkojau jau kokį dvidešimtą kartą. – Ačiū, kad priėmėt mane, - padėkojau dvidešimt pirmą kartą.
-Nereikia dėl nieko dėkoti, - Mišona papurtė galvą. – Tu man kaip sesuo ir tu čia visada laukiama.
-Neketink dėkoti, nes tai jau pradeda erzinti, - prieš man pasakant „ačiū" įsiterpė Lukas.
-Gerai, - linktelėjau. – Nesu labai išalkusi, geriau jau važiuosiu.
-Sėkmės, o jei kas nors blogai bus su Kipru, tuo mulkiu, paskambink man, aš atvyksiu ir sumalsiu tą pašlemėką į miltus.
Nusijuokiau ir atsidusau.
-Manau, to neprireiks, aš susidorosiu su juo.
-Sėkmės ir viso! – atsisveikino Mišona, ir kartu su Luku išlydėjo mane pro duris.
Mano brolis ir jo sužadėtinė buvo labai svetingi ir malonūs. Taip džiaugiausi, jog turiu juos šalia savęs ir galiu prašyti pagalbos prireikus, žinodama, kad man padės. Buvau be galo dėkinga jiems ir lieku skolinga kokią nors paslaugą.
Na, darbe kaip ir tikėjausi buvo sunku. Pas Luką sutvarkytus dokumentus nunešiau į Kipro kabinetą, kadangi jiems trūko jo parašo. Taip pat paruošiau kavos ir dienos planus, kuriuos peržvelgusi akimis nustebau, nes darbo jam tik iki Pietų. Dėl to mintyse lyg ir džiaugiausi:
„Na nors nematysiu jo visą darbo dieną. Užteks ir pusės..."
Sėdėjau prie kompiuterio ir iš tiesų nieko neveikiau, tiesiog spoksojau į ekraną ir galvojau kaip susidoroti su Kipru. Kaip pasakyti jam, jog nesu laiminga ir neapkenčiu, jog jis su ta mergina. Esu įsitikinusi jis teigs, jog leidau jam susitikinėti ir tai visiška tiesa, bet tada nemaniau, kad Kipras elgsis taip negražiai ir taip akivaizdžiai parodys man jog gali susirasti panele. Žinoma, aš nebuvau šventoji, juk jau kelius kartus buvau susitikusi su Aronu, net pabučiavau jį, bet aš nemiegojau su juo ir tas vaikinas nežino pusės to „sušikto" mano gyvenimo, o sužinojęs turbūt pabėgtų kur tik kelias veda.
Lifto skambutis suskambėjo.
„Kipras jau čia..."
Nostalgiškai pagalvojau ir pakilau nuo stalo. Be jokių emocijų stebėjau jį kaip jis nuleidęs galvą eina, o pakėlęs galvą pamato mane. Jo veide nerimas ir nuostaba. Kipras buvo išsigandęs ir priėjęs paklausė:
-Ar tau viskas gerai?
-Labas rytas, - mandagiai pasisveikinau. – Taip aš sveikut sveikutėlė.
-Kur tu buvai? Kodėl vakar negrįžai?
-Tiesiog turėjau nuojautą, jog tu ir vėl parsivesi Liucę į savo namus, nenorėjau tau trukdyti, - jausdama pykti pasakiau jam.
-Ką?
-Aš mačiau tave kavinėje su Liuce, - papurčiau galvą ir sukryžiavusi rankas bandžiau išlikti rami.
-Taip buvau, - pripažino jis. – bet kodėl tu negrįžai? Aš nerimavau dėl tavęs. Skambinau tau, bet tu nekėlei, - sutriko Kipras. – Skambinau ir tavo broliui, bet, - pagalvojo vaikinas stovintis prieš mane. – jūs specialiai nekėlėte ragelio ir erzinot mane.
-Tiesiog buvome labai pavargę, - pasakiau ir atsisėdau ant kėdės ir apsimečiau, jog kažką skaitau kompiuteryje.
Kipras matė, jog aš nebenoriu kalbėtis, bet nepaliko manęs ramybėje.
-Kaip sekėsi?
-Gerai, - vienu žodžiu atsakiau, nors vakar norėjau viską smulkiai papasakoti ir pasidalinti tokia jaudinančia istorija.
-Pyksti?
-Taip.
-Tai dabar jau pripažįsti, jog pavyduliauji? – nusijuokė Kipras, bet pamatęs mano rūsčias akis jis nurimo.
-Nepavyduliauju, tiesiog esu nusivylusi.
-Tikiuosi neilgam, nes po pietų vykstam į San Diegą, - pareiškė Kipras.
-Ką ten veiksim? – pasiteiravau galvodama, kad tai darbo reikalais išvyksime.
-Man atsibodo žurnalistų dėmesys, noriu atsipūsti, - paaiškino Kipras.
-Savaitės pradžioje išvykstame? Paliekame darbus?
-Taip šiandien, pirmadienį išvykstame, nes aš jau pavargau. Darbus vešimės kartu. Tikiuosi po poilsio vakarais turėsime laiko padirbti bent porą valandų.
-Vakarais? – paklausiau nes pamaniau išgirdau blogai.
-Taip pabūsime ten keletą dienų, jei tu nieko prieš?
-Gerai, - pasidaviau jo įsitikinimais dėl tos kelionės, nors galvojau, kad tai nepadės. –O kada teismas?
-Trečiadienį devintą valandą, - atsiduso Kipras. – Vyksi kartu su manimi?
-Jei tu to nori, nors nežinau ar man galima kištis į tavo gyvenimą, kuriame dar yra Keitė.
-Beka, liaukis taip kalbėti, dabar tu mano gyvenimo dalis, todėl pratinkis, jog būsiu dažnai šalia tavęs, o tu tikiuosi taip pat.
Nieko nesakiau, akimis nusekiau Kiprą einanti link savo kabineto, atidarantį duris, įžengiantį į vidų ir užtrenkiantį duris. Dar kelias minutes stebėjau tas tamsias duris ir bandžiau suprasti, kodėl jis nepyko kaip aš tikėjausi. Klausiau savęs:
„Ar tai tikrai Kipras? Juk Jis buvo toks ramus, žinoma, pamatęs mane buvo susijaudinęs, bet apskritai jis buvo ramus ir kantrus. Ir dar ta kelionė... Kodėl ji? Ar jis dėl jos, Liucės, jaučiasi kaltas ir taip nori atsilyginti, atsiprašyti?"
Kelionė į San Diegą šiek tiek užsitęsė, bet Kipras buvo kantrus ir vėl... Aš nenorėjau vykti viską palikdama, norėjau bent laisvos valandėlės nusiprasti ir susidėti daiktus išvykai. Nuėjusi į dušą palindau po dušu. O po to nuoga vonioje, ieškodama rankšluosčio, sustojau prie veidrodžio ir pastebėjau savo kūno pokyčius. Pilvukas jau pradėjo augti, jaučiau nežymius padidėjimus lyg būčiau gerai pavalgysiu per padėkos vakarienę. Liesdama savo pilvuką džiaugiausi, nuoširdžiai džiaugiausi. Jaučiausi laiminga ir šypsojaus. Su tokia pat nuotaika susidėjau drabužius į mažą lagaminą ir tada išėjau iš savo kambario. Kipras laukė manęs svetainėje. Jis kalbėjosi su Džona, kuri pasilieka su Marija namie, nurodė jai saugoti namus ir pasirūpinti kitais svarbiais ūkiškais dalykais. Priėjusi prie vyro nelikau nepastebėta, jis pastebėjo, jog esu laiminga ir į mano šypseną atsakė tuo pačiu. Jaučiausi lyg mes būtume laiminga šeima, be jokių problemų ir išvykstame ne dėl to, jog bėgame nuo dėmesio, o todėl, nes norime pabūti vieni du. Nors ir žinojau visas problemas, kurios dabar užgulė mane ir Kiprą aš taip pat norėjau pailsėti. Troškau pabūti ramiai ir pasidžiaugti gyvenimu, ir tada man net nerūpėjo su kuo aš esu.
San Diege lapkričio mėnesį buvo tikrai šilta, šilčiau nei Niujorke. Gamta nebuvo tokia nuskurdusi. Medžiai ir palmės vis dar buvo žali. Saulė spigino labai smarkiai, o stiprus vėjas darkė mano plaukus į visas puses. Atrodžiau kaip kokia ragana, bet dėl to nesukau galvos. Apsistojome viešbutyje prie pat Ramiojo vandenyno pakrantės. Įžengus į kambarį atsivėrė nuostabus vaizdas. Čia buvo šviesu ir jauku, pro šiek tiek atsklęstu lankus girdėjosi jūros ošimas, bangų dūžiai. Vaizdas ir garsas atpalaidavo, suteikė ne tik jaukumo, bet ir malonino. Buvo gera atsistoti balkone ir pajusti stiprios jūros energiją ir saulės spindulius sau ant veido. Kipras priėjęs apkabino mane per pilvą ir tai buvo viena iš gražiausių akimirkų per tą laiką. Buvo gera justi jį šalia savęs kartu su saule ir vėju. Tai buvo labai galinga ir iš mano vidaus gelmių atsirado daug energijos ir laimės, kuri pradžiugino ne tik mane, bet ir tą vyrą stovinti man už nugaros.
-Malonu matyti tave tokią laimingą, - sušnabždėjo jis man į ausį.
-Čia labai gražu, - atsidusau žiūrėdama į tolį.
-Taip, iš tiesų gražu, - sutiko su manimi Kipras ir paglostė pilvą.
Jis pajuto kad pilvas jau pasiputęs ir šiek tiek nustebo, lyg būtų pamiršęs, jog kartu su mumis ir mažiukas.
-Jis auga, - sušnabždėjau ir pasižiūrėjau į jo sutrikusias akis. – jauti tą.
-Taip keista liesti pilvą, žinoti, jog šia mažas Stutmundas.
-Arba Stutmund, - papriekaištavau.
-Man nesvarbu, kas, - papurtė Kipras galvą ir pasižiūrėjo į jūrą, susimąstė. – Jis arba ji bus tobulas vaikas, nes turės tave, tu būsi pati supratingiausia ir geriausia mama. Aš tikiu tavimi ir padėsiu tokia išlikti. Pažadu.
-Ačiū, - nuoširdžiai padėkojau ir atsisukau tiesiai į jį. – Taigi, dar ne vėlus vakaras, - priminiau jam. – ką veiksim?
-Nori kažką veikti? – nustebo Kipras.
Aš tiesiog linktelėjau ir tada pridūriau:
-Juk atvykome čia ne viešbutyje sėdėti.
-Na, taip, bet maniau tu pavargusi.
Papurčiau galvą ir nusišypsojau kaip maža mergaitė. Troškau kažką nuveikti su Kipru. Pabūti ir pasilinksminti nors valandą ir pamatyti kitokį Kiprą. Jis nesipriešino mano norams, kaip tik džiaugėsi, kad turiu energijos ir noro dar ką nors veikti. Todėl sustabdę taksi nuvykome į pramogų parką, kuriame buvo daug žmonių. Vaikščiojome susikibę už rankų kaip kokia jauna porelė ir eidami pro linksmuosius kalnelius ar dideles sūpynes stebėjome vietinius vaikus ir jaunuolius. Kipras sustojęs prie cukrinės vatos parduotuvėlės nupirko vieną rožinį debesėlį, įteikė man. Buvo romantiška ir linksma. Kartu ragavome vatos ir prisiminėme vaikystę, pradėjom vienas kitam pasakoti linksmas istorijas apie laikus kai iškrėsdavom išdaigas ir gaudavome velnių nuo savo tėvų. Juokėmės, nes buvo tikrai smagu. Sustoję prie apžvalgos rato, kitaip dar vadinamo „velnio rato" pakilome atrakcionu ir nužvelgėme gūrą ir į ją besileidžiančią saulę. Susikibę rankomis, kartu atsisveikinome su saule. Buvo gražu ir romantiška.

Ačiū, jei skaitote.