Viskas ko nori Ji

II SKYRIUS: Įniršis

-Užsičiaupk! – suriko ant manęs Kipras. – Tu neturi teisės man aiškinti!

-Po velnių, aš užmušiu tave! – įsiaudrinęs pasakė Robertas ir prišoko prie Kipro.

Savo akimis mačiau kaip vaikinukas odine striuke pačiupo mano bosą ir prispaudė prie sienos ir pradėjo rėkti tiesiai jam į veidą:

-Pagarbiau elkis su mergina, - pareikalavo Robertas.

-Arba kas? Sumuši mane? – pradėjo juoktis Kipras.

-Baikit! – surikau išsigandusi. Aš jau nuspėdama ateitį nujaučiau, kad viskas pakryps tragiška linkme.

-Tu tikrai vertas smūgio į veidą, - atsiduso Robertas ir tada atsitraukęs nuo Kipro smogė jam į nosį.

Kraujas pasipylė bėgti iš Kipro nosies. Vaizdas atrodė tikrai ne kaip. Norėjau juos sustabdyti, bet aš buvau per daug silpna, kad nuraminčiau juos. Mano bosas įsiuto ir sukaupęs jėgas trenkė Robertui atgal. Vaikinukas su odine striuke krito žemėn ir kelias sekundes gulėjo. Iš mano akių pradėjo riedėti ašaros, buvau šoke, norėjau kažką daryti, bet negalėjau. Drebėjau nuo vidinio šalčio lyg lauke būtų minus dvidešimt laipsnių. Rėkiau jiems:

-Baikit!

Bet jokio atsakymo, tiesiog vaizdas lyg iš kokio veiksmo filmo. Abu jie buvo pakankamai stiprūs ir pasportavę, taigi, muštynės tęsėsi. Tiek Roberto, tiek Kipro veidai buvo kruvini, abu jau alsavo taip, lyg būtų bėgę kelis kilometrus. Abu pavargo, bet toliau mušėsi. Ir staiga Robertas pergriovė kostiumuotą vyrą ir prispaudęs delną jam prie kaklo pasakė:

-Tikiuosi, daugiau nelysi prie jos. Tikiuosi, atsiminsi tai, kol tau ant veido bus tos gražios mėlynės, - pajuokavo Robertas, o po to atsitraukė nuo jo ir priėjo prie manęs. – Tau viskas gerai? – pasiteiravo?

-Ne, - papurčiau galvą ir apkabinau jį, nors labai pykau.

-Eime į automobilį, - atsiduso jis ir kruvina ranka bandė nusivalyti kraują iš po nosies.

-Palauk, turiu servetėlių, - pasakiau ir padaviau vieną.

- Dėkui, - atsiduso Robertas ir eidamas link automobilio valėsi veidą.

-Nereikėjo muštis, - pasipiktinusi pasakiau.

-Ne, Beka, reikėjo, juk tu girdėjai kaip jis kalbėjo su tavimi ir jis pabučiavo tave, - piktai pasakė Robertas ir priėjęs prie „Ford" firmos automobilio atidarė man keleivio dureles.

-Juk muštis taip lėkšta ir kvaila, - atsidusau kai pajudėjome iš aikštelės, - pažiūrėk į save, dabar tikrai negalėsime nueiti į kavinę, tau reikia nuplauti kraują ir išvalyti žaizdas, - pasakiau. – Galim važiuoti pas mane, turiu vaistinėlę.

-Pirmas pasimatymas tavo namuose? – pradėjo juoktis Robertas. –Man tai patinka.

-Ne būk toks laimingas... Nepamiršk, kad jau ryt vaikščiosi su mėlynėmis po akimis, - papurčiau galvą ir pasižiūrėjau į kruviną jo veidą.

-Tas vyrukas taip pat kelias savaites vaikščios pasidabinęs, - vis dar juokėsi Robertas. – Tai tas pats Kipras? – paklausė.

-Taip, bet jis dabar ne be toks, kokį prisimenu prieš ketverius metus, - atsidusau ir pasižiūrėjau sau į rankas. – Dabar jis piktas...

-Ar seniai su juo dirbi?

-Šiandien diena Nr. 2, - pašaipiai pasakiau.

-Ir jis vakar lindo prie tavęs?

Tiesiog linktelėjau prisiminusi jo prisilietimus.

-Po velnių koks mulkis! Reikėjo jį smarkiau sudaužyti!