Viskas ko nori Ji

II SKYRIUS: Įniršis

– Užsičiaupk! – netikėtai sugriaudėjo Kipras. Jo balsas nuskambėjo taip žiauriai, kad man akimirkai sustingo kvėpavimas. – Tu neturi teisės man aiškinti!

Jo žodžiai perrėžė mane kaip aštrus peilis. Širdis suspurdėjo, o akys prisipildė ašarų.

– Po velnių, aš tave užmušiu! – įniršęs sušuko Robertas ir be jokios abejonės čiupo Kiprą už atlapų, prispausdamas jį prie artimiausios sienos.

Jo kūnas drebėjo iš pykčio. Veide nebuvo nė lašelio švelnumo – tai buvo tas Robertas, kurio dar nebuvau mačiusi. Tvirtas. Ryžtingas. Pavojingas.

– Pagarbiau elkis su mergina! – riktelėjo jis tiesiai Kiprui į veidą, tarsi bandydamas jam pramušti ne tik nosį, bet ir sąžinę.

Kipras pradėjo juoktis. Jis atrodė keistai ramus, lyg visa tai tebuvo jam menkas žaidimas.

– Arba kas? Sumuši mane? – su panieka sušnibždėjo jis, žvelgdamas Robertui tiesiai į akis.

– Baikit! – sukliegiau.

Balsas nuskambėjo beviltiškai, bet nė vienas neatsiliepė. Jų pasaulyje manęs nebuvo. Jaučiau, kaip man spaudžia krūtinę – nerimas kilo tarsi lavina. Tą akimirką norėjau viską sustabdyti, bet jau buvo per vėlu. Robertas atšoko atgal ir... trenkė. Tiesiai į Kipro veidą. Aš net ne iš karto supratau, kad kraujas jau bėga iš jo nosies – jis tekėjo raudonais siūlais žemyn brangiu švarku. Kipras sustingo vos kelioms sekundėms, paskui tarsi žvėris, paleistas iš narvo, puolė atgal ir smogė Robertui į smakrą. Šis suklupo ant grindų.

– Ne! – sušukau, bet mano balsas skendo triukšme.

Aš buvau bejėgė. Sustingusi. Tik stebėjau, kaip du vyrai, tarsi kiti pasaulio poliai, trankosi, stumdosi, daužo vienas kitą be jokios gėdos, be jokios ribos. Ašaros plūdo nesustodamos. Rankos drebėjo. Jaučiausi lyg stebėčiau filmą – veiksmo, brutalaus, skaudaus, bet tai buvo mano realybė. Jų veidai buvo kruvini. Akys – įniršusios. Kvėpavimas gilus, šuoliuojantis. Bet nė vienas nesitraukė. Kol galiausiai Robertas parvertė Kiprą ant žemės, sugriebė už kaklo ir prispaudė taip stipriai, kad man akimirkai pasidarė silpna.

– Daugiau nelįsk prie jos. Atsimink šitą dieną kiekvieną kartą, kai pažvelgsi į veidrodį. – Robertas atrodė pavojingas, bet ir labai vyriškas.

Jo žodžiai buvo šalti kaip ledas. Jis atsitraukė, dar kartą įsitikinęs, kad Kipras nebeatsikels. Tada priėjo prie manęs.

– Tau viskas gerai? – paklausė švelniai, vos liesdamas mano petį.

– Ne... – sušnibždėjau ir tuoj pat puoliau jam į glėbį.

Verkiau, bet kartu jaučiau palengvėjimą. Dabar jis buvo čia. Su manimi.

– Einam į automobilį, – švelniai tarė Robertas ir, kruvina ranka braukdamas kraują nuo veido, lėtai patraukė link stovėjimo aikštelės.

– Palauk... – ištariau ir išsitraukiau servetėles. – Turi nusivalyti, bent kiek...

– Ačiū, mažute, – šyptelėjo, bet tai buvo pavargusi šypsena. Nuovargis ir pyktis vis dar tvyrojo jo akyse.

– Neturėjai muštis... – tyliai papriekaištavau, kai jau sėdėjome jo „Ford" automobilyje ir judėjome link mano namų. – Dabar negalim net į kavinę nueiti. Tau reikia pagalbos... Žaizdas reikia išvalyti. Galim važiuoti pas mane – turiu vaistinėlę.

– Pirmas pasimatymas tavo namuose? – nusišypsojo Robertas. – Skamba kaip planas.

– Nesidžiauk per daug. Ryt vaikščiosi su mėlyne po akimi, – niūriai pasakiau, pažvelgdama į jo veidą.