Viskas ko nori Ji

III/IV

„Penktadienis!" – sušuko mano vidinis balsas vos tik pramerkiau akis ir pažvelgiau į stalini laikrodį, rodantį 06:00. Buvo dar anksti, bet ne tai man trukdė atsikvėpti. Naktis buvo varginanti. Ne tik dėl kelionės. Po vakarykštės nakties su Kipru jaučiausi keistai – tarsi kabočiau tarp dviejų realybių: viena – profesionali ir griežta, kita – asmeniška, intymi ir labai pavojinga.

Kūnas buvo pavargęs. Skaudėjo pečius, nugarą, bet labiausiai – ten, tarp kojų. Maudimas priminė, ką veikėme naktį. „Tikrai nepatogu..." – atsidusau mintyse, besivilkdama šiek tiek per laisvas kelnaites, kurios priminė vyriškus šortukus. Norėjosi kuo mažiau prisilietimo, kuo daugiau erdvės.

Ryto rutina vyko kaip visada – stipri kava, dokumentai, planuotojas ir dar vienas patikrinimas, ar viskas, kas reikalinga Kiprui, jau jo kabinete. Buvo 8:20, bet Kipro vis dar nebuvo. Tyliai pradėjau nerimauti. Juk jis retai vėluodavo. Jau tiesiau ranką link telefono, kai išgirdau lifto durų skambesį.

Pakilau nuo kėdės, pasiruošusi pasitikti jį. Bet jis nebuvo vienas. Iš paskos ėjo jo žmona – Keitė. Jos veidas degė įniršiu, o lūpos be perstojo malė:

– Tu taip negali su manim pasielgti! Tu tikras niekšas!

Kipras ėjo tvirtai, nekreipdamas į ją jokio dėmesio. Vos mane pamatęs, šyptelėjo ta kreiva, beveik pašiepiama šypsenėle. Lyg nieko nebūtų. Lyg mes nebūtume ką tik miegoję. Jo žvilgsnis užkabino mane, o tarp mūsų tvyrojo kažkokia įkrauta, elektra žaižaruojanti įtampa. Ne tik neramu, bet ir pavojingai romantiška.

„Ar aš virstu ta – sekretore per brūkšnį meiluže?" – nusmelkė mintis. Gandai šiame pastate plinta greičiau nei gripas. Ir aš puikiai žinojau, kad tai – pavojinga teritorija. Kipras vis dar vedęs. Ir ne bet ką – o Keitę, moterį su reputacija, liežuviu ir, akivaizdu, nagais.

Po pusvalandžio Keitė išlėkė iš kabineto kaip ugnikalnio išsiveržimas. Ji sustojo tiesiai priešais mane, degančiomis akimis.

– Manau, tu visada to troškai! – spjovė žodžius.

Bet mano liežuvis tą dieną buvo greitesnis už protą:

– O aš manau, kad tau nereikėjo permiegoti su mano vaikinu.

Tyla. Aš tik tada supratau, kad Kipras stovi visai čia pat – ir viską girdėjo. Keitė, išsižiojusi, dar norėjo kažką rėžti, bet Kipras pakėlė ranką:

– Keite, būk gera – tiesiog eik. – ramiai, bet tvirtai ištarė, pirštu parodydamas į liftą.

– Turbūt dabar jūs abu būsit labai laimingi. Bet nemanau, kad tai nutiks greitai. – pasakė mįslingai, lyg palikdama prakeiksmą ore. Ir dingo.

Likome dviese. Tylus koridorius ir žvilgsniai, kurie sveria daugiau nei žodžiai.

– Ar viskas gerai? – paklausiau tyliai.

– Taip. – trumpai atsakė Kipras, bet atrodė susimąstęs. Po kelių sekundžių tylos, jau įprastu verslo tonu pridūrė: – Mano kava atšalusi. Ar gali parūpint naują?

– Žinoma.

Pajudėjau link virtuvėlės, bet mano kojos, vis dar susikausčiusios nuo emocijų, nesugebėjo susitarti su aukštakulniais. Netikėtai suklupau. Kulkšnis susisuko ir pervėrė stiprus skausmas.

– Aj! – sušukau, vos išlaikydama pusiausvyrą.

Kipras sureagavo akimirksniu. Vos keliais žingsniais atsidūrė šalia, sugriebė mane už alkūnės.

– Kas nutiko?

– Sumautas aukštakulnis! – beveik susikeikiau. – Ne taip padėjau koją... – atsidusau, o skausmas privertė akis prisipildyti ašarų.