jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

91. (1.)

Sumetu paskutinę batų porą į lagaminą ir pakeliu akis į ant lovos sėdinčius Isak su Vanessa. Per tris metus sugebėjau susirasti net vieną draugę. Kai kurie dalykai tiesiog nesikeičia.

- Aš tam labai pasiruošus, bet tuo pačiu visiškai nepasiruošus, - atsidūstu ir užtraukiu lagaminą.

Esu visiškai nepasiruošusi ir vėl sutikti Dysn, ir vėl gyventi su juo po vienu stogu.

Jeigu jis turi merginą?

Jeigu jis nebegyvena ten?

Žinau tik tiek, kad prieš maždaug metus jis išleido savo albumą, kurio pavadinimas buvo "K.". Jame buvo ir ta daina iš kasetės.

- Galim važiuot, - praneša Eilse įkišdama galvą į kambarį.

Linkteliu ir apžvelgiu beveik tuščią aplinką. Liko tik Isak daiktai.

- Jei bus vaikų, aš senelis, - burbteli Isak paimdamas mano lagaminus.

- Isak, aš abejoju ar man su juo kažkas išeis, praėjo trys metai. Beveik tūkstantis dienų, - burbteliu.

Nesakau, kad tie metai buvo lengvi. Aš galėjau jam paskambinti, galėjau su juo susisiekti, jis irgi galėjo, bet to nepadarė. Jis iš mano galvos galutinai neišėjo, vis dar sapnuoju senus gerus laikus.

Atremiu galvą į šaltą lektuvo stiklą ir nuleidžiu akis į debesis. Pagaliau skrendu namo. Pamatysiu Sahar, Madison, Jaxon ir tą vaikiną kuris apvertė viską aukštyn kojom.

Tą berniuką kuris visada nešioja per didelius megztinius, nuotraukose slepia savo veidą ir mažai šypsosi. Tą patį kuris nekenčia džinsų ir turi krūvas tatuiruočių ant rankų. Tą patį Dysn kuris savimi būna tik prie manęs.

Nors abejoju, ar jis bus tas pats. Gal jis dabar turi kažką dėl ko šypsosi daugiau, ir veidą dengia mažiau, nes galbūt kažkas įtikino jį, kad jo veidas pats nuostabiausias ir jo nereikia gėdytis.

Visą skrydį labai nervinausi. Neįsivaizduoju, kas ten manęs laukia. Jaxon turi pasiimti mane iš oro uosto, bent tiek gerai.

Siurprizas buvo tas, kad jis jau laukė toj vietoj kur turi nusleisti lėktuvas.

Žiūrėdama jam į akis su šypsena veide nusileidžiu laipteliais ir atsistoju prieš jį. Jaxon nužvelgia mane ir aš nusijuokiu. Jis pakrato galvą, nusišypso ir stipriai mane apkabina.

- Taip gera vėl tave matyti ir dar tokią atsigavusią, - taria jis kelis kartus pabučiuodamas man skruostą.

- Tu neįsivaizduoji kaip aš jūsų visų pasiilgau, - sukrizenu paleisdama jį.

- Mes ir tavęs, - jis dar kartą mane nužvelgia ir sušnabžda "vau" pakeldamas antakius. - Tu užaugai.

- Kalbi lyg būčiau vaikas, - prunkšteliu pavartydama akis ir mes pradedame eiti link skyriaus kur turėjau atsiimti lagaminus.

- Tu išskridai kai tau buvo tik aštuoniolika. Mes praleidom tris tavo gimtadienius! - Jaxon pavarto akis ir paiema mano lagaminus.

- Šiaip tik du, - silpnai nusišypsau. - Dvidešimt pirmasis dar tik bus.

- Koks skirtumas, - Jaxon atrakina automobilį, atidaro man dureles. Tada įsėda pats. - Jubiliejų praleidom.

- Nieko tokio juk, - nusijuokiu ir įjungiu radiją.
Nevažiavome tyloje. Kalbėjomės be perstojo.

Apie viską, bet tik ne apie jį.

- Pala, ša, - nutraukiu jį ir pagarsinu radiją. - Jį groja per radiją?

- Nuėjo iki to, - burbteli Jaxon.

"We're still kids, oh my god, when you'll grown? But I still would wake up naked in your room"

Išjungiu radiją ir tyloj nukreipiu akis į kelią.

- Kada jis ją parašė? - paklausiu po kelių minučių tylos.

- Prieš kelis mėnesius.

Sunkiai nuriju seiles ir nudelbiu akis žemyn.

- O..

- Kelsey, mes nekalbėsim apie jį. Geriau papasakok kaip merginos Švedijoj.

Priverstinai nusijuokiu. Aš visiškai nepasiruošusi susitikimui su juo.