jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

92. (2.)

- Belsk, - linkteli Jaxon man abejojančiai pažiūrėjus į duris, o tada į jį patį.

Tris metus nekantraudama laukiau šios akimirkos, o dabar nežinau kaip elgtis.

- Tu neįsivaizduoji kaip tai sunku, - sumišusiai prunkšteliu ir kelis kartus kumščiu suduodu per duris. Jos greitai atsidaro, ir kaip ir pačią mano pirmą dieną čia, mane pasitinka spiegianti Madison ir po kelių sekundžių jau buvau jos glėbyje.

- KELSEYKELSEYKELSEY AAA! - spiegė ji šokinėdama ratais kartu sukdama ir mane. Paskui su savo penkis kartus didesniu klyksmu įbėga Sahar ir užšoka man ant kupros. Mūsų spiegiantį ir su ašarom besijuokiantį kamuolį Jaxon įstumia vidun ir užtrenkia duris.

- DAMN THAT ASS MAMA, - sužviegia Sahar ir aš nusijuokiu dar kartą užsikardama jai ant kaklo.

- Aš tuoj apsiverksiu, kaip tu pasikeitei, - suverklšlena Madison tvarkydamasi pasišiaušiusius plaukus.

- Gerai, raminamės! - perrėkia mus visas Jaxon. - Tuoj langai nuo jūsų išbyrės.

Vis norėjau paklaust kur Dysn, bet neišdrįsau. Atsiremiu į virtuvės salelę ir nusišypsau Sahar ir Madison klykiančiai vienai per kitą su savo pasakojimais.

Kai norėjau žiotis kažką sakyti, klykavimai nutilo ir atsisuku į pusę kur pasisuko visų galvos.

- Kas? - suurzgia iki kaulų pažįstamas balsas. - Ko nutilot?

Tada jis pamato mane. Sustingsta, jo žandikaulis atvimpa.

Jis nesmarkiai pasikeitė. Išryškėjo veido kontūrai, tapo gražiau sudėtas. visos mano tris metus laikytos emocijos pratrūko. Apsiverkiu jam žiūrint į mane, tiesiai man į akis.

Dysn numeta savo telefoną ant stalo ir greitu žingsniu priėjęs prie manęs stipriai apkabina. Pasistiebusi įsikniaubiu jam į petį ir mano verkimas perėjo į vos ne springimą su kukčiojimais. Jo ranka raminančiai trynė man nugarą, bet tas kažkodėl tik dar labiau spaudė ašaras iš manęs.

Jis čia. Jis mane apkabino, nors maniau, kad vengs manęs ir bus labai nejauku. Bet tas jausmas, kai Dysn rankos yra ant mano kūno, o smakras ant mano galvos buvo toks senas ir išsiilgtas.

Giliai įkvėpiu ir atsitraukiu nuo jo kelis kartus delnu švelniai paliesdama jam petį.

Jis nervingai sukanda vidinę savo žando pusę ir nusuka paraudusias akis į kairę, tada žemyn.

- Labas, - sumurma jis ir pebraukia ranka sau per plaukus.

- Labas, - linkteliu ir užverčiu akis į lubas.

Tai taip nejauku. Bet kaip jis, kaip aš turėčiau elgtis pamačiusi jį po trijų metų ir dar netikėtai. Jis jaučiasi lygiai taip pat.

Tikėjausi visko kitaip. Galvojau, kad jis bus visiškai pamiršęs mane, turės merginą arba iš vis čia nebegyvens. Bet jam vis dar rūpi. Tikiuos. Tos ašaros buvo keista, o ypač žinant kad jos Dysn.

- Man reikia eiti, - taria jis kimiu balsu su pauzėm tarp žodžių.

- Kur eini? - paklausia Madison nulydėdama jį akimis.

Jis nieko neatsako ir užtrenkia duris.

Jis važiuoja pas merginą.