jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

107. (17.)

Šeštadienis taip ir atėjo - Dysn mane ignoravo, Vanessa ir Eilse bandė su visais susidraugaut, Sahar tampė vargšą Isak. Rytus praleidau studijoj, visiškai nieko neveikdama, kol jie kažką tryse planavo.

Vakare namuose kilo samyšis, dauguma į tą klubą žiūrėjo kaip į metų įvykį.

- Apsirenksiu džinsus su cropu, viskas, - burbteliu kol Sahar kniso mano spintą.

- Ne, - ji pašnairuoja į mane kaip į nevisaprotę. - radau kai ką idealaus.

Ji ištraukia mažą, žėrinčią aukso spalvos suknelę ir išsišiepusi pamojuoja ja man prieš nosį.

- Kokia prasmė, - vėl burbteliu ir pradedu ją rengtis. Pasisukioju kelis kartus prieš veidrodį.

Jei būčiau bernas, gyvenime savęs nepaleisčiau.

- Mano plaukai visiškai čia nedera, bet koks skirtumas, - šiek tiek patempiu apatinę lūpą pasisukdama šiek tiek į kairę.

Staiga ji mane stipriai apsikabina.

- Aš didžiuojuos tavim. Dabar einu rengtis.

Taip ir likau nesupratus.

•••

Mašinoj Dysn sedėjo priekyje, priešais mane, todėl mačiau, kas dedasi jo telefone. Jis rašė žinutę... Camille'ei.

- Dysn, tu rimtai?! - surėkiu nesusilaikius. Staiga pasijaučiu tokia pikta ir įskaudinta, kad pagalvoju, jog tuoj susivemsiu.

- Jo? -jis kilsteli antakį atsisukdamas.

- Kodėl tu jai rašai?!

Nenorėčiau pamatyti dabar savo veido, nes jis buvo tikrai iškreiptas. Dysn abejingai kilsteli antakius.

- Nes noriu?

Nereguok šitaip, prašau. Kodėl tavo hobis negali būti kitoks nei manęs skaudinimas?

- Bet kodėl būtent jai!

- Kas tu tokia, kad man draustum? Dabar esi niekas, susitaikyk su tuom pagaliau.

Noriu leptelt kažką skaudaus ir tokio kas jį sunaikintų, bet tiesiog nesugalvoju. Sukandu vidinę savo žando pusę ir atsisėdu į vietą.

Dabar staiga aš tapau niekuom. Jis galėtų pasidalinti ta savo paslaptim, kaip staiga nustot mylėt kažką.

Jei jis aplamai kažką mylėjo.

•••

Nebuvo tiek daug žmonių, buvo galima praeiti nesibraunant. Iš karto nueinu su Jaxon ir Sahar prie baro, kiti išsiskirstė.

- Tu mane kalbini vien dėl to, kad aš graži, - suirzusiu tonu atkertu barmenui.

- Ne, aš žiūriu į žmogaus vidų.

Išpūčiu akis.

- Nežinojau, kad tau organai patinka.

Sahar su Jaxon negalėjo nustoti juoktis, man nebuvo taip smagu, nes kalbėjau visiškai rimtai. Nugeriu pusę pačio pirmo stikliuko, Jaxon vis dar springsta juoku.

- Kelsey, kas taip geria? - prunkštė jis.

- Kelsey Calemine taip geria, - atsakau ir Sahar pradeda garsiai juoktis.

Staiga prie mūsų prieina kažkoks juodaplaukis ir nutempia Sahar šokt.

- Ė, kur tempi mano žmoną?! - piktai surėkiu nušokdama nuo baro kedės.

- Atleisk, vyre, šiandien namo negrįšiu! - šūkteli Sahar ir dingsta su tamsiaplaukiu žmonių minioje.

Atsiremiu į barą ir nervingai sukandu savo apatinę lūpą.

Vanessa šoko su Dysn, jis atrodė gana laimingas, juokėsi, šypsojosi, ji irgi. Panašu, jam žymiai geriau ir be manęs.Ji šoko ant jo su ta savo nieko nedengiančia suknele, jo rankos buvo jai ant liemens, lūpos lakstė po jos nuogą kaklą ir pečius.

Jis šiandien su ja permiegos.

- Atrodo likom dviese, - užverčiu stikliuką, tada iš karto ir kitą.

Jaxon nužvelgia mane.

- Nori pašokt? - pasiūlo.

Nusišypsau ir linktelėjus nutempiu jį į aikštelę. Atsisuku į jį nugarą ir pradedu judinti klubus. Jo rankos greitai atsirado ant mano liemens, lėtai slydo žemyn.

Ką aš darau.

Koks skirtumas, jeigu Dysn gali, kodėl mane kažkas turi laikyti?

Jaxon lūpos pradeda leistis žemyn mano kaklu, jis pradėjo remtis man į šlaunį.

- Nenori susirasti kitokios vietos? - sumurma jis man į ausį.

Linkteliu jausdamasi labiau sutrikusi ir pasimetusi, nei užsivedusi ir jis pradeda mane vestis link laiptų vedančių į viršų.

Lipant laiptais akimirkai atsisuku į aikštelę ir pagaunu Dysn žvilgsnį.

Nusišypsau jam ir vėl leiduosi vedama Jaxon.
________________
shipinu jaxon su kelsey, jax u go