jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

106. (16.)

- Tu tokia vaikiška, - Luke pavarto akis ir padeda fotoaparatą ant stalo. - Gerai, sutariam.

- Kelsey, būsi stora, - lepteli Quav neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano.

- Pats tu storas, - piktai pažvairuoju į jį ir dar kart patikrinu telefoną. Žinutė.

Vanessa: Kyle visada toks nesveikas? 😂
Aš: *Dysn
Vanessa: atsiprašau 😂
Aš: ir jo, visada:)

Nejučia sugrežiu dantim ir padedu telefoną ant stalo. Ar normali draugė leistų laiką su savo draugės ex?

Staiga durys prasidaro ir mano gyvenimas prašviesėja vos įėjus Ricci su savo plačia šypsena.

- Kava gražiai damai, - jis paduoda man puodelį ir aš saldžiai nusišypsau.

Tu dar nematei koks velnias gali būt šita graži dama.

•••

- Aš tikiuosi tu išeisi iš čia gyvas, - sumurmu atidarydama namų duris.

- Kokie žmonės! - džiaugsmingai suklykia Madison pamačiusi Luke.

Norėčiau, kad jie vienas kitą įsisvaigtų ir susimestų. Mano gyvenimas smarkiai palengvėtų.

Aš nesakau, kad nekenčiu Luke. Man patinka leisti su juo laiką, kai mes bendraujam normaliai, o ne varom vienas ant kito tarp eilučių. Gal kokie nors šilti jausmai jam ir yra likę, dėl to jis mane ir erzina.

Bet labiausiai, slaptai tikėjausi, kad Dysn bent kažkiek parodys savo dėmesio į tai, kad atėjo Luke, bet jis net nepakėlė akių nuo telefono.

Boi.

Kol Luke kalbėjo su Madison, išsitraukiau telefoną ir nesusilaikius sumaigiau žinutę Dysn.

Aš: tau rimtai taip neįdomu ar tu tik apsimeti?
Dysn: kas?
Aš: Luke čia
Dysn: jis nei lenda prie mano merginos, nei kažkas panašaus. kodėl turėčiau būti susidomėjęs?

Auč.

Aš: o aš??? kodėl tu pastarosiom dienom elgiesi lyg nieko tarp mūsų nebuvo, jau tokie draugai, kad eiktusau.
Dysn; o kas tu?
Aš: tu pats sakei, kad parašei daug dainų apie mane.
Dysn: aš tiesiog susitaikiau, kad tarp mūsų nieko nebebus. tau ir reikėtų.

Pakeliu ašarotas akis nuo telefono, jis žiūri tiesiai į mane. Jokios emocijos.

- Luke, - timpteliu jam už rankovės. - Aš be nuotaikos, gal nori susitikti kitą kartą?

- Kas nutiko? - jis susiraukia atsisukdamas į mane nuo Madison.

- Einam į lauką, - sumurmu prikimusiu balsu.

Jam užtrenkus duris pradedu spoksoti į jo veidą. Jis gražus, sportiškas, linksmas, mandagus ir pasiruošęs dėl manęs padaryti bet ką, kodėl negaliu tiesiog paimti jo ir įsimylėti?

- Tu bereikalo švaistai savo laiką, - nusuku akis į šoną, tada sugražinu jas ant jo. - Nieko nebus, Luke. Tu puikiai žinai mano jausmus konkrečiam žmogui... gal nebe konkrečiam, nežinau...

- Viskas gerai, - jis linkteli. - Nespausiu tavęs.
Nustebusi kilsteliu antakius.

- Tu? Manęs? Vou, - sarkastiškai suprunkščiu ir jis pavarto akis.

- Jau galvojau kalbam gražiai.

- Ne, - atsakau storu balsu ir nusijuokiu evil žvengu.

Jis prunkšteli pakratydamas galvą.

- Gerai, sėkmės tau, aš važiuoju, - jis nulipa laipteliais žemyn ir dar kartą atsisuka į mane. - Bet žinok, aš nepasiduosiu.

- Luke, - suzyziu pavartydama akis ir jis garsiai nusijuokęs grįžta prie savo mašinos.

Pala.

MAŠINOS.

- Luke, ar tu nusipirkai mašiną?! - surėkiu nustebusiu balsu.

- Taip, aš irgi buvau nustebęs!

Nusijuokiu ir grįžtu atgal į namą.

Gal jis ir nėra toks blogas.