jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

122. (32.)

- Aš net neįsivaizduoju kur tai yra, - prunkšteliu paduoda lapelį Quav.

Mašina buvo pilna mano krepšių. Neviskas tilpo į bagažinę.

- Čia kažkur centre, - sumurma jis vesdamas adresą į GPS.

- Centre, omg bus nerealu, - spirgėjo Sahar savo vietoj.

- Tikiuosi su vaizdu į jūrą, - svajingai atsidūsta Madison ir aš silpnai nusišypsau.

Tikiuosi, su vaizdu į mano naują pradžią.

- O tu šventas šūde, - burbteliu užversdama galvą kai sustojom prie to dangoraižio kuriame buvo mano butas.

- Kuris aukštas? - paklausia Quav atidarydamas bagažinę.

- Pats viršutinis, - sumurmu.

Sutempiam visus mano daiktus į gigantišką liftą. Sahar ir Quav spėjo pasidaryti kelias nuotraukas prieš idealiai nublizgintą veidrodį, Madison garsiai skaičiavo aukštus. Galiausiai sustojam. Vienam aukšte vienas butas, kažkas tokio, ko tikėjausi.

- GREIČIAU RAKINK OMG, - sužviega Sahar su Madison man bandant pataikyt į rakto skylutę.

Galiausiai durys cakteli ir prieš mane atsiveria nuostabiausi apartamentai kokius esu mačiusi.

Nebuvo konkrečių kambarių, tik viena didelė erdvė. Visa siena buvo vienas didelis langas su vaizdu į miestą ir paplūdymį. Didelė lova, visur švelniai rudos ir mėlynos su balta spalvos. Numetu lagaminus ir nueinu prie to nuostabaus lango, tada prie milžiniško televizoriaus.

- Ar galiu gyvent su tavim? - žiobteli Sahar ir taip pat pradeda čiupinėti stiklą.

- Aš tuoj apsiverksiu, kaip gražu, - šniurkšteli Madison ir atsisėda ant sofos. - Tai nerealu!

- Aha, - lėtai linkteliu neatsitraukdama nuo lango.

Dievinu savo tėtį.

- Jau galiu eiti? - paklausia Quav po penkių minučių tylos.

- Jo, ačiū, - nusišypsau atsiplėšdama nuo stiklo ir apsikabinu jį. - Oh, - prisimenu. - Pasakyk kitiems, kad rytoj manęs nebus.

Jis linkteli ir išeina.

Quav toks pats keistas kaip ir anksčiau.

•••

Mes išlandžiojom po visus namus, kelis daiktus sudėliojom į vietas iš lagaminų. Likusią naktį sugalvojom praleisti ant tos didelės lovos žiūrint Netflix per tą gigantišką televizorių.

- Mes rytoj dominuosim, - taria Sahar baigdama lakuotis nagus ir vypteli patenkinta savo darbu.

- Arba rytoj kaip tik būsim storos, - paprieštarauja Madison praplėšdama dar vieną paką guminukų.

- Žinai, aš pas tave dažnai atvažiuosiu, - taria Sahar žvilgtelėdama pro langą į šviečiantį Los Andželą.

- O gali kitaip būt? Mes PRIVALĖSIM be perstojo susimatyti, - suprunkščiu ir padedu galvą ant baltos patalynės.

Man čia taip patinka, bet viskas taip nesava.

Kažkur ketvirtą ryto visos nulūžom vos ne ant grindų. Kai atsikėliau, ant lovos buvo tik pusė mano kūno. Sunkiai atsikeliu ir staiga prisimenu vieną mažą smulkmenėlę.

- Alio, - pakrutinu Sahar su Madison.

- Šita lova minkšta as fuck, - sumurma Sahar sunkiai pakeldama savo susivėlusią galvą.

- Mes neturim valgyt, - prunkšteliu.

Visas maistas kurį vakar atsivežėm buvo suvalgytas naktį.

- Tai tu nori pasakyt, kad mes turėsim vilktis į miestą kad pavalgytumėm? - susiraukia Madison ir aš lėtai linkteliu galvą.

- Aš už, - Sahar išlipa iš lovos. - Kur šitoj karalystėj vonia?

- Nežinau, - prunkšteliu.

- Einu ieškot.

Po penkių minučių pasigirsta garsus klyksmas.

- ČIA YRA BASEINAS!!!!

- SAHAR AŠ NORIU VALGYT, PASKUBĖK! - užriaumoja Madison.

Kažkur apie pirmą valandą jau sedėjom Starbucks'e, prie lauko staliuko. Turėjom keturias valandas pavalgyt, susiruošt, ir nusigaut iki tos vakarėlio vietos. Mums reiks magiškų galių.

- Kažkas bent žino kur viskas vyks? - paklausiu pabaigdama gerti kavą ir pastatau tuščią puoduką ant stalo.

- Ne, - trukteli pečiais Sahar.

- Aš turiu adresą, - taria Madison nagu krapštydama riešutą iš keksiuko. - Nuvažiuosim su taksi ir bus mažiau problemų.
__________
dalis boring as fuck, atsiprašau