jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

101. (11.)

- Kelseyyyy! - nusišypso Quav atsisukdamas į mane nuo nuotraukomis apkabintos sienos.

- Mūsų mergaitė Švedijoj užaugo, - suklykia Brad apmestinai graudžiu balsu ir aš nusijuokiu juos abu apsikabindama vienu metu.

Atsisuku ir pamatau Luke.

Šūdas, jis vis dar čia dirba.

- Turi omeny "mano mergaitė"? - kilsteli jis antakį mane apsikabindamas.

- Tu nebesvaik gerai, - burbteliu.

- Pajuokavau, - jis iškelia rankas lyg pasiduodamas ir aš pavartau akis. - O jei rimtai, kaip tau su vaikinais?

- Luke! - surėkiu piktai ir Brad su Quav pradeda juoktis.

- Nekaltink žmogaus, kad jis vis dar skęsta meilėj, - suprunkščia Brad atsistodamas už manęs.

- Ta prasme, man rimtai darosi baisu su jumis būti vienoj patalpoj, - burbteliu ir atsisėdu ant grindų apsikabindama savo kojas.

- Taigi, kylančios žvaigždutės ex-wifey, kaip sekasi? - Luke veidą ir vėl iškreipia vypsnis.

- Gerai, - atsistoju. - Jei jūs toliau kalbat apie Kyle, aš išvažiuoju.

- Taigi mes juokaujam, - pavarto akis Brad.

- Tai nėra juokinga, - sumurma Quav ir aš iš karto pajuntu jam pagarbą.

- Negalima juokauti iš tokių dalykų. Aš mielai pati iš to pasijuokčiau jei tai būtų juokinga, - perbraukiu ranka sau per plaukus.

- Jis tave atvežė čia, nėra ko nervintis, - Luke pavarto akis ir Brad gana skaudžiai trenkia jam per petį.

- Nagi, saulele, - jis apsikabina mane per pečius. - Kas ten tiksliai nutiko?

- Na, am, - debteliu į Luke. - Jis mane metė, po trijų metų grįžau ir viskas tarp mūsų... komplikuota? Ne... Mes likom draugais, gal... - pati susipainioju ir Luke piktai prunkšteli.

- Aš visada buvau geresnis variantas, - jis pasipūteliškai kilsteli smakrą priversdamas net mane nusijuokti.

- Ne, jei rimtai aš irgi tavęs pasiilgau, - žaismingai pavartau akis ir mes pagaliau apsikabinam.

Keista būti ir vėl čia. Jie visiškai nepasikeitė. Luke vis dar didžiausias diva, Brad visų geriausias draugas, o Quav teisuolis.

Myliu juos. Išskyrus Luke. Pati prunkšteliu iš savo minčių atkreipdama jų dėmesį.

- Nieko, - pakratau galvą tarmdydama šypseną. - Tiesiog pasiilgau jūsų.

Jie užsiveda tarpusavyje kalbą apie fotoaparatus ir modelių kojas. Išsitraukiu telefoną ir staiga mano veidą iškreipia netramdoma šypsena vien dėl to, kad pamačiau jo vardą savo telefono ekrane.

Dysn: nenori dar kart sumaišyti numerių?;))
Aš: haha ne
Dysn: c'mon babe
Aš: :)))
Dysn: kada baigsi?
Dysn: pasiilgau tavęs:)))
Aš: aš per tris metus sugebėjau tavęs pasiilgt
Dysn: aš rimtai man reikia tavęs
Dysn: man reikėjo įkalt du stikliukus kad išdrįsčiau tai parašyt
Aš: .. nemanau kad galim apie tai kalbėt žinutėse
Dysn: gyvai sunkiau
Aš: aš negaliu taip paprastai, atsiprašau. palikim viską kaip yra dabar
Dysn: ugh
Dysn: tu vėl mus sugražini į pačią pradžią

Sukandu vidinę savo žando pusę ir sugražinu telefoną atgal į kišenę. Galėčiau tiesiog jam atleisti ir galėtumėm būti laimingi toliau, bet nebuvau tuom tikra. Turiu omeny, mes permiegojom vos susitikę, jeigu aš jam reikalinga tik dėl to? Visada kai esam atskirai jis turi nueiti į kairę, aš pilnai juom nepasitikiu.

Niekada nepasitikėjau.

- Ricci! - staiga surėkia Brad ir aš lėtai atsisuku į duris.

Įeina tamsiaplaukis su idealiais veido bruožais, garbanotais plaukais ir keturiais kavos puodeliais rankose. Jo plati šypsena privertė ir mane nusišypsoti.

- Heyyy, - nusijuokia jis prikimusiu balsu ir tada pamato mane.

Šūdas, kodėl aš šypsaus.

- Čia Kelsey, - linkteli Luke.

- TA Kelsey? - paklausai Ricci šiek tiek kilstelėdamas antakius ir aš prunkšteliu.
Luke linkteli.

- Aš Ricci, nuostabiai atrodai, - jis dar plačiau nusišypso ir paduoda man puodelį kavos.

Oh boy.