jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

115. (25.)

Namuose atsidūriau tik apie vidurnaktį, nemaniau, kad tai užtruks tai ilgai. Tyliai uždarau duris, tylu. Arba visi miega, arba jų eilinį kartą nėra namie.

Lengvai krupteliu pamačiusi svetainėj Dysn.

- Kur visi? - paklausiu.

- Klube, - atsako jis atsistodamas.

- Kodėl tu nevažiavai?

- Nes man reikia pasikalbėti su tavimi.

Sunkiai nuriju seiles ir lėtai linkteliu.

- Apie ką nori pasikalbėti? - paklausiu užsikišdama plaukų sruogą sau už ausies. Jis neatrodė per daug sutrikęs ar susinervinęs, turbūt aiškiai apgalvojo ką sakys.

- Aš pasakysiu be jokių įžangu, - jis lėtais žingsniais prieina prie manęs ir sustoja. - Myliu tave, pasiilgau tavęs, noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau. Noriu, kad ir vėl būtum mano mergina, nes viskas dabar yra taip šūdinai, Kelsey, aš pavargau.

Akimirkai man susirakina žandikaulis ir išsigandusi pasižiūriu į jį.

Tai žodžiai kuriuos aš taip norėjau išgirsti ir dabar jie mane gasdina.

Aš nežinau, ar aš to noriu. Ta mintis atrodė per daug saldi. Per daug nesava.

- Kyle, aš.. - akimirkai užsikertu ir giliai įkvepiu. - aš nežinau... tiesiog...

- Ko tu nežinai? - jis nutraukia mane ir aš užsimerkiu. - Tu nieko man nebejauti, visiškai?

- Ne, tiesiog... - nejaukiai pasimuistau. - Ar tu tikras, kad tau reikia manęs?

- Ką turi omeny? - jo veidą šiek tiek persmelkia išgastis.

- Aš nežinau, Kyle. Man sunku tavimi pasitikėti, aš nebeįstengiu, - priglaudžiu ranką sau prie kaktos ir pradedu vaikščioti pirmyn atgal. - Tu mane išdavei daug kartų puikiai žinodamas ką darai, aš padariau tai vieną kartą visiškai neturėdama blaivo proto. Šūdas, aš net neprisimenu to! Tu ir dabar elgiesi neprognozuojamai, vieną akimirką tu manęs nori, kitą tu jau sakai man, kad esu niekas ir esi su kita mergina. Aš... - giliai atsidūstu ir jis sugriebia man už alkūnių atsukdamas mane į save.

- Aš žinau, kad padariau tavo gyvenimą sunkiu.

- Ne, Kyle, tu jį sugadinai!

- Paklausyk dabar manęs! - jis pakelia balsą ir aš krupteliu. - Aš žinau, kad tai nebuvo lengva ir žinau, kad tai, jog tu mylėjai ir tikiuosi vis dar myli mane gadina tau gyvenimą, žinau, kad jį pakeičiau į blogą pusę ir aš labai atsiprašau dėl to, bet tu pakeitei manajį taip pat. Tu jį gerini kai esi su manimi, blogini, kai verti mane tavęs ilgėtis. Tu privertei mane įsimylėt, padarei mane geresniu žmogumi. Tu mano juodai baltą pasaulį pavertei spalvotu ir aš tau dėkingas už tai. Tu net nebandei manęs pakeisti, tu mylėjai mane su visom mano problemom ir tas yra nuostabu. Tu man reikalinga, ar gali pagaliau suprasti tai, kad aš esu visiškai niekas be tavęs? Bet aš suprantu, jausmai keičiasi, tu pavargai. Aš senai būčiau pavargęs.

- Ne, Kyle... - šiek tiek užverčiu akis ir delnais nusibraukiu ašaras nuo skruostų. - Kiekvieną kartą kai sakydavau, kad myliu tave, nemanydavau, kad supranti ką turiu omeny. Turėjau omeny, kad myliu tave kiekviena ląstele, visa savo siela ir sveiku protu. Kad padaryčiau bet ką, nes man buvai viskas. Aš tavo laimę dėjau pirmiau savosios.

- Tai kame tavo sušikta problema? - Dysn balsas vis kilo. - Kodėl tu negali leisti viskam sugrįžti į senas vėžes?

- Nes aš nenoriu to! - surėkiu jam į veidą. - Kai esu su tavim aš be perstojo galvoju ką tu veiki telefone, su kuo tu eini susitikt ir ką veiki kai manęs nebūna! Tu taip viską sugadinai, kad aš nebegaliu tikėti tavim! Aš pavargau nuo to beperstojinio nerimo ir jaudulio Kyle, po velniais, aš jauna ir visą tą laiką leidžiu nervindamasi dėl tavęs!

- Tai leisk paklaust kokio velnio tu leidiesi nurenginėjama, nei taip pavargai nuo manęs?!

- Nes tai nieko nereiškia, Kyle!

- Kaip tai nieko nereiškia?! Ką tu dar išsigalvosi?!

- Tiesiog užsičiaupk! - surėkiu ir pradedu autis batus.

- Kur tu dabar susiruošei? - piktai suprunkščia jis.

- Nežinau... Pas Luke, gal į studiją.

- Tai viskas dėl to? - jis kilsteli antakius. - Esi su Luke todėl prisigalvoji visokių atmazų nuo manęs?