jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

108. (18.)

Ryte man galvos neskaudėjo, turbūt dėl to, kad daug negėriau. Pasuku galvą, kad pamatyčiau miegantį Jaxon kūną.

Gal ir nereikėjo su juo permiegot, nežinau. Blogai nesijaučiu dėl to.

Staiga kažkas pradeda glostyti mano nuogą nugarą, atsisuku ir nusišypsau jam.

- Neskauda galvos? - paklausiu padėdama savo galvą sau ant kelių.

Jis pakrato galvą ir nusižiovauja. Išlipu iš lovos ir pakeliu nuo žemės vakarykštę suknelę, greitu judesiu į ją įlendu. Apsiaunu batelius ir pakeliu galvą, Jaxon jau buvo apsirengęs. Eidama pro duris kelis kartus perbraukiu pirštais sau per plaukus ir įsikibusi Jaxon į ranką pradedu leistis žemyn.

Ryte klubas atrodė visiškai kitaip nei dieną, ne toks jaukus, netgi blankus. Gavus gryno oro gūsį šiek tiek susisuka galva. Akimirkai sustoju ir užsimerkusi giliai įkvepiu.

- Viskas gerai?

Atsimerkiu ir pamatau Jaxon laikantį man pradarytas mašinos dureles. Linkteliu ir įlipu vidun. Nesijaučiu nejaukiai, tiesiog jaučiuosi apdujusi ir pasimetusi. Gerai, Dysn tikrai permiegojo su Vanessa, ir tas manęs visiškai nejaudino, tik kėlė keistą jausmą pilve. Permiegojau su jo geriausiu draugu, ir nesijaučiu dėl to kalta, tik jaučiuosi nesava. Nes niekada nemaniau, kad tarp mūsų iš vis kažkas bus.

- Kelsey, ar baigsi pagaliau spoksot į vieną tašką? - paklausia Jaxon gana piktai neatitraukdamas akių nuo kelio.

- Kas? - pasižiūriu į jį išsiblaškiusiu žvilgsniu ir jis akimirkai į mane žvilgteli.

- Nusiramink. Kyle su kažkuo permiegojo, mes permiegojom, čia nieko baisaus.

- Kad mano toks požiūris būtų, - burbteliu nusukdama akis į langą.

- Gerai, - jis giliai įkvepia. - O jeigu pabandytumėm?

- Pabandytumėm ką? - atsisuku į jį.

- Tu puikiai supratai.

- Jaxon, aš...

- Kelsey, nesiūlau būti mano mergina iš kart, - jis pavarto akis. - Siūlau tik pabandyt.

Nusuku akis sau į rankas ir nervingai sukandu apatinę lūpą.

Tai gali būti nauja pradžia, visą gyvenimą paskui Dysn nelakstysiu. Laikui bėgant atsiras tie jausmai ir viskas bus gerai.

Šiuo momentu man atrodė, kad tai puiki mintis kuri mane gali išgelbėt nuo visko.

- Gerai, - nusišypsau ir suiemu jo vieną ranką. - Pabandykim.

Vos mums įėjus vidun Vanessa sušvilpia ir Madison pakilnoja antakius.

Vanessa sedėjo Dysn ant kelių. Smūgis į paširdžius.

- Kažkas vakar pasistengė, - vėl pakilnoja antakius Vanessa ir nusijuokia.

Dabar mielai kibčiau jai į plaukus, o paskui palaidočiau gyvą.

- Kalbant apie tave, sakyčiau, kad persistengė, - vypteliu, bet tas jos šypsenos nesugadino.

- Gerai, pasišalinu, - sumurma Madison ir užsidengusi ausis delnais išeina iš virtuvės, išsitempdama kartu ir Eilsa.

- Kame tavo problema? - Dysn kilsteli antakius pagaliau pažiūrėdamas į mane.

- Tai kame jos problema! - surėkiu parodydama į Vanessa. - Vanessa, aš maniau, kad tu mano draugė, bet dabar aišku ko tu ištikro čia atskridai!

- Vou, - ji susiraukia kietai sučiaupdama lūpas duodama man tą veido išraišką, kuri turėtų mane priversti pasijausti beviltiška. - Kas tau nepatinka, Kelsey? Jūsų senai niekas nebesieja, plius pati irgi nesnaudi.

Pasimetusi pasižiūriu į Jaxon, į Vanessa, tada į Dysn. Jo akyse negalėjau rasti jokios emocijos kuri bent kiek mane palaikytų.

Arba jis puikus aktorius, arba aš ką tik supratau, kad išvaisčiau keturis metus savo gyvenimo.