jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

116. (26.)

- Dabar jau tu išsigalvoji, - tariu ramesniu balso tonu.

Dysn pasilenkia pro mane ir ištraukia raktą iš durų spynos.

- Tu niekur nevažiuoji.

Ir vėl konfliktas be reikalo.

- Galim dabar ramiai pasikalbėti? - paklausiu išlipdama iš batų ir pasižiūriu į jį.

- Ramiai pasikalbėti? Gal tai ir būtų pavykę, jeigu nebūtum paleidus savo gerklės.

- Tiesiog negaliu patikėti, - pakratau galvą ir praeinu pro jį. - Tai dabar aš reksnė? Čia tu pirmas pradėjai staugt ant manęs!

- O tu šventas šūde, - Dysn rankomis užsidengia sau veidą ir pradeda vaikščioti pirmyn atgal.

- Ir čia yra dar viena priežastis kodėl negaliu būti su tavimi, - sukryžiuoju rankas sau ant krūtinės stovėdama ant pirmo laiptelio. - Tu sušiktai mane gasdini.

- Aš tave gasdinu? Kurioj vietoj leisk paklaust, - jis piktai suprunkščia ir pradeda lipti paskui mane laiptais.

- Aš nebenoriu su tavimi kalbėtis! - surėkiu staiga atsisukdama į jį. - Tu amžinai viską neigi, kad tik likčiau kalta aš!

- Tu ir esi kalta! Absoliučiai dėl visko! - jis surėkia dar garsiau. - Nes jeigu nebūtum permiegojus su tuo jobanu norvegu, viskas būtų gerai!

- Žinoma! Tai gal dabar paskambink savo brangiajai Camille, kad turėtum kur nuleisti gazą? Nes ji kiek prisimenu irgi labai smarkiai čia įsivėlusi!

Aš garsiai kvėpavau,
Jis garsiai kvėpavo.

Ant jo kaklo buvo išsišovusi vena, apgailestaujančiai pasižiūriu į jį ir pabaigiu užlipti laiptais. Kai norėjau daryti kambario duris, mane ir vėl sustabdo jo balsas.

- O ką tu nori, kad pasakyčiau?

Kad ir tu manęs pasiilgai. Kad nuo to laiko kai palikai mane, negalėjai rasti sau vietos. Kad pasakytum, jog tave tai skaudina taip pat stipriai kaip ir mane.

- Nieko. Nebenoriu nieko girdėti iš tavęs, - sumurmu ir užtrenkiu savo kambario duris.

Taip bus geriau, be jo man bus geriau.

Visiems bus geriau.

•••

Ryte atsikeliu nuo skambančio telefono. Galva plyšio pusiau, nes dalį nakties pražliumbiau visa gerkle. Aš tokia neapsisprendelė, kad man pačiai nuo savęs bloga.

- Klausau? - susiraukiu atsiliepdama nepažįstamam numeriui.

- Čia Sahar, - sušnabžda moteriškas balsas.

- Kodėl tu skambini iš kito numerio? - priverstinai prunkšteliu.

- Paaiškinsiu paskui. Gali mane pasiimti iš Fiasko klubo? Ačiū, myliu!

Po to ji iš karto numeta ragelį ir aš pavartau akis. Tipinė Sahar.

Tingiai apsirengiu ir nusileidžiu į apačią. Neklausus pasiemu Dysn mašinos raktelius ir išlekiu į kiemą. Jis dar kažką rėkė, bet man dabar buvo tokia nuotaika, kai jis man buvo absoliučiai paskutinėj vietoj.

O paskui aš verksiu dėl savo galimai klaidingo sprendimo. Jis pasikalbėti parinko labai klaidingą laiką.

Sunkiai surandu tą klubą, Sahar jau laukė lauke. Pradarau dureles ir ji įsėdusi jas užtrenkia.

- Kas tau nutiko? - paklausia ji pasibaisėjusiu balso tonu.

- Vakar Kyle norėjo kalbėtis, man buvo skandalinga nuotaika ir aš jį atstūmiau, tada naktį verkiau nes mano nuotaika pasikeitė, o šiandien mano nuotaika tokia pati kaip ir vakar vakare. Jis man ir vėl paskutinėj vietoj, bet žinau, kad mano nuotaikai IR VĖL pasikeitus aš galvosiu visiškai kitaip, - paaiškinu tingiu balso tonu sukinėdama vairą.

- Vargšas berniukas, - liūdnai atsidūsta Sahar.

- Ne, - pavartau akis. - Vargšė aš. Kas ten buvo su tuo numeriu?

- O! - Sahar laiminga šūkteli ir atsisuka į mane. - Vakar šokau su nerealiu vaikinu, ryte atsibudau su juo, ir kadangi nebūčiau spėjus paprašyti jo numerio, paskambinau tau iš jo telefono, dabar galėsiu jį nusirašyti nuo tavęs.

- Genijus, - prunkšteliu ir vėl atsisuku į kelią. - O ŠŪDAS! - suklykiu prieš pajausdama kaulus pakratantį trenksmą ir garsų spengimą.

Lėtai atsisuku į Sahar, ji atsidengia veidą.

- Dinkit iš mašinos! - surėkia kažkas.

Suskubu atsisegti diržą, rikteliu netyčia persipjaudama stiklu ranką.

Išlipu lauk ir nuo vaizdo susvyruoju.

Dysn mane užmuš.

Nežinau, ar dėl kvapo, ar dėl išgasčio, bet nualpau čia pat, ant šaligatvio.