jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

121. (31.)

- Manau imu tą mėlyną, - sumurmu išeidama iš kabinos.

- Palauk dar, - Sahar apsidairo. - O Dieve, - staiga jos akys išsiplėčia ir ji nueina prie siauros raudonos suknelės. - Tu turi pasimatuoti šitą.

- Aš neeisiu ten kaip kalėdinė eglutė, - pavartau akis ir staiga Madison išlenda iš kabinos.

- Aš jau baigiau, - praneša ji.

- Priversk ją pasimatuot tą suknelę, - suurzgia Sahar nukabindama raudoną suknelę nuo pakabos.

- Man nepatinka aptempti rūbai! - šūkteliu.

- Negali visada vaikščioti su maišais, - piktai prunkšteli Madison ir išplėšusi Sahar iš rankų suknelę paduoda ją man. - Matuojies, staigiai.

- Gerai, - suurzgiu ir užsidarau kabinoj.

Nekenčiu aptemptų suknelių. Jaučiuos nepatogiai kai mano figūra yra išryškinama. Nes ji tikrai gera.

Suknelė siekė kelius, turėjo susiaurintą liemenį ir rankomes šiek tiek žemiau alkūnių.

Atrodė gražiai.

Paslenku užuolaidą ir išeinu laukan. Sahar pradeda klykti plodama delnais o Madison pradeda įnirtingai kinkuot galvą.

- Tu privalai ją pasiimti, - sukrykščia Sahar apsukdama mane ratu.

- Nežinau, - sumurmu atsistodama prieš didelį veidrodį ir šiek tiek pasisuku šonu. - Ne per daug iššaukianti?

- Tu durna? - suprunkščia Madison. - apsmukusias sukneles galėsi panešioti kai būsi keturiasdešimties.

- Bet nenoriu prie jo mamos pirmą kartą pasirodyti kaip kekšė, nes ji tikrai dabar susidariusi apie mane tokią nuomonę.

- Kelsey, - Madison užverčia akis. - Dys mama ir pati nerealiausia moteris žemėj ir kai jis vakar su ja kalbėjo telefonu, ji tik tada sužinojo, kad jūs išsiskyrę. Jis nepasakė dėl ko. Dabar pirk pagaliau tą suknelę ir važiuojam į tavo naują ir turbūt labai prabangų butą.

- Gerai, - palengvėjusiai atsikvėpiu. - Man atrodo, kad jis bus per geras man, pažįstant mano tėtį.

Galiausiai mes nusperkam tas sukneles ir Quav mus parveža namo. Namie nieko nebuvo, taigi daiktus krovėm tryse.

- Kelsey, mes galim nakvoti pas tave ir iš ten važiuoti į tą vakarėlį, - staiga pasiūlo Madison.

- TAIP! - suklykia Sahar pakeldama galvą nuo mano daiktų.

- Gerai, - nusijuokiu ir uždarau pirmą lagaminą. - Jūs čia pabaikit, aš einu susirinkti daiktus iš apačios ir turbūt iš Dysn kambario, - sumurmu.

- Dysn kambario? - lėtai pakartoja Sahar keistai į mane pažiūrėdama.

- Iš kur man žinot, gal palikau kokią liemenėlę, - pavartau akis jos abi suprunkščia.

Pastaruoju metu man lengvą apie jį kalbėti. Nežinau kas darosi, aš tiesiog jaučiuosi šiek tiek geriau nei seniau.

Įeinu į jo kambarį ir mano gera nuotaika akimirkai dingsta.

Toj lovoj mes miegojom labai daug kartų. Ji vis dar lūžus, šalia numestas čiužinys. Tai buvo viena iš geriausių mūsų naktų, uh.

Pakratau galvą ir giliai įkvėpus nusišypsau. Viskas gerai, aš judu į priekį. Man reikia tuos prisiminimus palikti kaip kelenčius šypseną, o ne ašaras.

Bet jei būnant bent kartą nuoširdžiai pačiai sau, nemanau, kad tai įmanoma.

Padedu ant jo lovos tą nunešiotą palaidinę, su kuria tiek daug metų miegojau kaip su pižma. Naujam gyvenimo etapui man jos nebereikės.

Aš tikrai nesijaučiau taip ryžtingai kaip elgiausi.

Radau savo kelias knygas, rūbus ir telefono pakrovėją. Tai buvo gana miela, kad jis jų neiššveitė lauk.

Išeinu tyliai uždarydama duris ir grįžtu pas save.

- Aš sutvarkiau vonią, - taria Madison išeidama su dideliu krepšiu iš ten ir išjungia šviesą.

- Manau viskas, - Sahar atsistoja ir apžvelgia tuščią aplinką.

Pasiemu telefoną. Quav buvo parašęs, kad jau laukia mūsų kieme.

- Aš taip nekantrauju pamatyti butą, - nusijuokiu paimdama į rankas du lagaminus.