jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

112. (22.)

- Mums reikia grįžti kol kiti neatsikėlė, - tariu žiūrėdama į vis ryškėjantį juodą dangų.

- Tai važiuojam, - atsako Dysn apsirenkdamas.

Padarau tą patį. Norėjau kažko klausti, kažką pasakyti, bet nežinojau tiksliai ko. Arba nežinojau nuo ko pradėti.

Arba tiesiog bijojau viską sugadinti kvailais žodžiais.

- Mes neturėtumėm jaustis saubingai? - tyliai paklausia jis kai jau važiavome keliu link stovyklavietės.

- Turėtumėm, - sumurmu žiūrėdama pro langą.
- Ir kas dabar bus?

- Nežinau, nekalbėk apie tai, - piktai burbteliu.

Neįsivaizduoju kas bus, net nenoriu žinoti. Noriu kartot praeitą naktį šimtą kartų, milijonus kartų.

Ten buvom mes, savimi, ne kažkuom kitu.

Blogiausia tas, kad niekas nemiegojo. Visi jau atsikėlę, net ir Jaxon. Visi žiūri į mus.

Tuoj apsivemsiu iš baimės.

Lėtai išlipu iš automobilio. Geriau būčiau likusi ten.

- Kaip šitą suprast?! - surėkia Jaxon prieidamas prie mūsų.

Nemaloniau negali būti.

- Niekaip, - trukteli pečiais Dysn ramiu veidu.

- Aš žinau, - Jaxon giliai įkvėpia užsimerkdamas ir priglaudžia du pirštus sau prie smilkinio. - Tik nenoriu to pripažinti sau garsiai.

- O taip, Jax, - palinksi galvą Dysn kietai sučiaupęs lūpas. - Aš tikrai šiąnakt išdulkinau tavo merginą, - jo veide atsiranda maža šypsena. - Ir žinai ką? Jai tas patiko.

Jaxon kumštis skrenda tiesiai Dysn į veidą ir nežinau kuri tiksliai iš mūsų trijų pradėjo spiegti.

- O žinai kas dar baisiau? Kad ji niekada nebuvo tavo! Ji visą laiką priklausė man, ir taip bus visada! - jis juokėsi toliau, kol galiausiai jo lūpos persikreipia ir jis neiškentęs trenkia Jaxon atgal, jis nukrenta ant žemės.

- Kodėl aš iš vis maniau, kad viskas buvo nuoširdu? - pakratau galvą atkreipdama jo dėmesį.

- Tai ir buvo nuoširdu, - jis eina žingsnį link manęs. - Aš myliu tave, kaip tavo durna galva to dar nesuprato?!

- Tu net nežinai kas yra ta meilė, Kyle! - surėkiu. - Aš laukiau tavęs, visą tą sušiktai ilgą laiką! Tai, kad tu pagaliau nusprendi prisiminti mane, nereiškia, kad tu mane myli! Mes abu turim skirtingą požiūrį į meilę, Kyle. Tu nori manęs tik savo lovoj, nes čia vienintelis būdas kaip tu sugebi rodyti tą savo meilę. Tu manai, kad kelis kartus nurengdamas mane sugrąžinsi viską į savo vietas? Aš nežinau kokias emocijas tu jauti, bet abejoju, kad ten meilė. Aš pavargau kovoti su tavimi, mes šnekame skirtingomis kalbomis, mes iš skirtingų pasaulių, Kyle. Tu nemyli manęs, tu man sušiktai meluoji, - giliai įkvepiu ir vos nepaspringstu kylančiu gumulu.

Jo krūtinė kilnojasi, ta viena ašara kuri nusirito jo išsišovusiu skruostikauliu. Jis prasižioja, bet aš greitai nutraukiu jį rankos mostu.

- Nekalbėk, net nebandyk aiškintis. Tu puikiai supranti kaip jaučiuosi, nenoriu kalbėti apie tai prie visų. Nenoriu iš vis kalbėtis. Tai visada viską sugadina. Tiesiog patylėk, - pakeliu ašarotas akis į jį.

Jis praeina pro mane ir įsėdęs į savo automobilį išvažiuoja. Tiesiog taip paprastai, lyg niekur nieko.

- Kiek dar tai truks, - atsidūsta Sahar.

Ilgai.

- Jaxon... - pradedu kalbėti, bet jis mane nutraukia.

- Net nepradėk, man jau bloga nuo jūsų. Nebeturiu geriausio draugo, nebeturiu ir tavęs. Viskas, važiuojam namo, - pakrato jis galvą.

- Vėl viskas kartojas, - atsidūsta Madison priglausdama ranką sau prie kaktos. - Dabar vienas supyks, paskui kitas, ir taip be galo be krašto.

- Baik tu, - prunkšteliu. - Man viskas gerai.

Nė velnio.
____________________
💃🏻💃🏻 man patink šitas emoji