jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

117. (27.)

Akimis kelias sekundes sekioju daktaro žibintuvėlį, ir stipriau prispaudžių ledukų pilną maišą sau prie galvos. Susiraukiu nuo staiga užplūdusio skausmo, bet jis greitai praeina.

- Kaip mašina? - paklausiu.

- Rūpinkis labiau savo galva ir ranka, o ne mašina, - kandžiai atkerta seselė pildydama kažkokius dokumentus.

Visiškai neturiu noro ir sveikatos su ja ginčytis, todėl tiesiog atsidūstu.

- Jūs nesuprantat, ji ne mano.

- Man bloga, - sumurma Sahar ir pastato puodelį vandens ant stalo.

Įsirėžiau su Dysn mašina į kitą automobilį, persirėžiau lango stiklu ranką vos ne per venas, ir susitrenkiau galvą nualpdama. Sahar'os veidas buvo pilnas mažų įbrėžimų po stiklo dūžio, prakirsta lūpa.

Jis mane tikrai nudės dėl tos mašinos. Jis ją labiau už viską myli.

- Nepykina? - paklausia manęs seselė ir aš pakratau galvą. Ant to klausimo Sahar iš kart išsivemia į jai duotą kibirėlį.

- Čia de-dėl nervų, - sumikčioja ji pasiteisndama.

Staiga prasidaro kabineto durys ir įeina Jaxon.

- Keliaujam, panelės, - taria jis linktelėdamas galva link išėjimo.

- Ar Dysn čia irgi? - paklausia Sahar ir Jaxon lėtai linkteli.

Šūdas.

- Einam, - burbteliu atsistodama ir išeinu pro duris prieš tai ledukus padėdama ant stalo.

Štai ir jis.

- Ką per šūdą tu padarei mano mašinai? - suurzgia jis nulenkdamas galvą šiek tiek žemyn, kad žiūrėtų man tiesiai į akis.

- Sudaužiau, - trukteliu pečiais.

Kas man per nuotaikų kaitos.

Jis norėjo pradėt rėkt ant manęs, bet vos tik jam giliai įkvėpus Sahar pradeda rėkti pirma.

- Tu gal juokauji?! Mes galėjom mirt, o viskas kas tau rūpi tai sušikta mašina!

- Tikrai kažkas miršta tokiais atvėjais! - atrėkia jis dar garsiau.

Tada giliai įkvepia ir pažvelgia į mane jau šviesesniom akim.

- Kaip jautiesi?

- Nuostabiai, - burbteliu ir praeinu pro jį link išėjimo. Laukdama lauke kol po diskusijų išeis kiti išsitraukiu telefoną. Susiradusi tėčio numerį paspaudžiu ant žalio mygtuko ir priglaudžiu telefoną sau prie ausies.

- Labas, - sumurmu. - Netrugdau?

- Kaip čia pasakius, - atsidūsta tėtis ir išgirstu atstumiamos kėdės garsą. - Sveika, kaip sekas?

- Prisimeni, kai siūlei man mintį apie atskirą butą? - paklausiu ignoruodama jo klausimą. Jei į jį atsakyčiau, gaučiau ilgą moralą apie tai kaip negražu jaunai merginai keiktis.

- Taip, o kas?

- Na, aš apsigalvojau. Ar gali surasti kokį dideliam daugiabuty su daug langų, daug vietos ir gražiu vaizdu? Noriu įrengto, - burbteliu. - Ir skubiai.

- Kelsey, ar kažkas nutiko?

- Taip, mums su Kyle ir vėl labai neišėjo, nors mes net nieko rimto nepradėjom. Man reikia būti atskirai, kai jo nematau tai visai nesunku.

- Lik stipri, širdele. Surasiu butą, erdvų ir prabangų. Viskas bus gerai, girdi?

- Ačiū. Myliu, iki, - nusišypsau ir padedu ragelį.

Kaip tik ant to momento išeina Sahar su Dysn ir Jaxon. Ant Dysn paakio buvo mėlynė.

- Kuris čia? - paklausiu.

- Sahar, - burbteli Jaxon atrakindamas mašiną ir aš nusijuokiu.

- Jis pats prašėsi, - sulemena Sahar pasiteisinančiu balso tonu.

Prunkšteliu įlipdama į mašiną. Mintis, kad per artimiausias kelias savaites turėsiu butą man tikrai kėlė nuotaiką.

Tik nežinau, kaip tai reikės pasakyti kitiems.

- Kelsey, kada tavo tėvas atpirks man mašiną? - kandžiai paklausia Dysn ir aš pavartau akis.

- Gali su juo kalbėt apie tai, ne su manim, - piktai atkertu ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Jau dabar nesulaukiu, kada išsikraustysiu.