jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

111. (21.)

Su Sahar taip ir užmigom ant to pledo prie laužo, niekas labai ir nesirūpino, kad mus reikia nutempti į palapinę. Mano miegas labai ilgai ir netruko, atsikėliau nuo šviesos spiginančios man į akis. Atsimerkiu ir staiga atsisėdu.

- Pagaliau, - pavarto akis Dysn ir aš žiobteliu.

- Ko? - stengiuosi, kad mano balsas skambėtų kuo abėjingiau, bet man nelabai pavyksta.

- Važiuojam, - jis švelniai suiema mano ranką ir trukteli mane į save.

Pasiilgau to jausmo.

- Kur? - tyliai paklausiu atsistodama.

- Nepasitiki manim?

Nieko nesakau, tik leiduosi vedama link jo automobilio. Akimirkai atsisuku atgal, Sahar laikė iškeltus nykščius.

Kas vyksta.

Vos tramdžiau šypseną kai jis užvedė automobilio variklį ir greitai išsuko iš mūsų stovyklavietės.

Neįsivaizduoju kiek valandų, bet dangus buvo nusėtas žvaigždžių. Nežinojau ką pasakyti kol važiavom tuščiu keliu, tai net nebuvo reikalinga. Vėjas kedeno man plaukus, jis vairavo tyloje. Galiausiai sustojam prie kito ežero kranto, basom kojom išlipu ant šaltos žolės. Dysn ištraukia iš galinės sedynės pledą ir patęsia jį ant žemės.

- Kyle, ką tu sugalvojai? - paklausiu vis dar stovėdama vietoj.

- Nieko, - jis pasižiūri į mane. - Man nusibodo apsimetinėti, kad man nieko nereiški.

- Aš nežinau kaip turėčiau elgtis dabar, - pakratau galvą nudelbdama akis žemyn.

Jis prieina prie manęs ir suiemęs mano žandikaulį priverčia mane pažiūrėti į jį.

- Elkis kaip nori. Daryk kas šauna į galvą.

- O ką darytum tu? - tyliai paklausiu nenutraukdama akių kontakto.

Jis nuleidžia akis link mano lūpų. Šiek tiek prasižioju ir jis vos vos savo lūpomis perbraukia per mano. Jis vis dar užsimerkęs suremia mūsų kaktas ir aš giliai įkvepiu.

Jaxon nėra visiškai mano vaikinas, mes vis dar tik bandom. Ar labai blogai bus jeigu bent kažką padarysiu dėl savęs?

Nežinau. Dysn nuotaikos nepranašaujamos.

Bet jo trauka yra nenugalima, aš negaliu tiesiog taip paprastai jo atstumti.

- Pabučiuok mane, - sumurmu.

Jis tą pačią sekundę atakuoja mano lūpas, ir aš pirmą kartą po tiek laiko ir vėl pasijaučiu gyva.
Nebuvo geresnio jausmo už tą, kai jis mane ir vėl nurenginėja.

Dysn paguldo mane ant pledo, jo plaukai švelniai pakutena man skruostą. Apsiviju rankomis jo kaklą, Dysn palieka šlapius bučinius ant mano kaklo.

- Kaip tu nesupranti, - sumurma jis grįždamas prie mano lūpų. - Kad kiekvieną kartą kai atstumiu tave, man reikia, kad prisitrauktum mane arčiau?

Tankiai kvėpuodama užverčiu galvą ir išriečiu nugarą. Po kelių akimirkų jis ir vėl susiranda mano lūpas. Jis šiek tiek susiraukia ir suaimanuoja bučinio metu priversdamas mano visą odą pašiurpti. Gana per stipriai sukandu jo apatinę lūpą ir pajuntu kraujo skonį burnoj, bet jis per daug dėmesio į tai nekreipė.

Gulim tyloje, jis žiūri į mane, aš žiūriu į jį. Dysn pirštų galiukai laksto per mano nuogą nugarą, tik jis gali mane priversti jaustis taip.

- Ar gali perskaityti mano mintis dabar? - tyliai paklausiu ir jis šypteli.

- Taip. Tu nori, kad naktis nesibaigtų.

Nusišypsau prieš jam ir vėl mane pabučiuojant, tą naktį aš daug juokiausi.

Mes nekalbėjom apie rytojų ar apie mūsų santykių padėtį, mes tiesiog buvom užsidarę savo pasauly kuriame kiti žmonės neegzistuoja.

Mes tiesiog ir vėl buvom laimingi. Nors ir trumpai, bet buvom.
___________________
aš fangirlinu hdjsjsjjdj