jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

110. (20.)

Aš galvoju per daug, rūpinuosi per daug, stengiuosi per daug.

Jau visas sušiktas mėnesis kaip lėtai prarandu save. Aš norėčiau mokėti paaiškinti kaip tai skaudina, bet negaliu. Žiauriausia, kai pati savęs nebesulaikau nuo to.

- O kaip tau sekasi? - paklausia Brad kai numetu bulvytę atgal ant padėklo.

Aš kalbėjau visiškai rimtai. Nepraleidau pilno vakaro su Luke, bet susitarimo jis vistiek laikosi. Bet jei atvirai, tas McDonald's man jau spėjo nusibost.

- Šūdinai, - burbteliu ir pasiremiu galvą ranka. - Aš pavargau.

- Nuo ko? - jis kilsteli antakius.

- Nuo Jaxon, nuo Kyle, nuo savęs, - šiek tiek užverčiu akis ir vėl sugrąžinu jas ant jo. - nežinau kodėl aš iš vis esu su Jaxon jei pas mane jam tik draugiški jausmai. O Dysn jau senai mane palaidojo penkiasdešimt kartų, - perbraukiu ranka sau per plaukus ir atsitiesiu.

- O tu bent bandei?

- Bandžiau ką?

- Labiau įsižiūrėti į Jaxon?

- Bandžiau, - atsidūstu. - labai daug kartų.

- Kelsey, tau reikia susitvarkyti viską kol ne per vėlu, - taria Brad nenuleisdamas akių nuo manęs.

- Jis turbūt niekada nesupras kaip aš jį myliu, - sumurmu įveldama pirštus sau į plaukus.

- Arba tu net nesistengi jį įtikinti.

Pakeliu ašarotas akis į jį ir jis reikšmingai linkteli.

•••

- Siūlyčiau važiuoti prie ežero, - lepteli Sahar ir visi pakelia galvas.

- O ko mums ten? - susiraukia Dysn.

- Smagiai praleisti laiką? - kilsteli ji antakius ir Dysn dirsteli į mane. Pamatęs, kad pagavau jo žvilgsnį, nusuka akis atgal į Sahar.

- Aš už, - tariu ir atsistoju nuo sofos.

Norėjau, kad Dysn nusektų mane žvilgsniu, bet vietoj jo tai padarė Jaxon. Jie apsikeitė vietomis. Tas nervina.

- Jau įsivaizduoju kaip susikursim lauželį prie vandens, - svajingai atsidūsta Madison. - Ką pasiemam?

- Maudymosi kostiumėlius, maistą, pledus, palapines, - pradeda vardinti Sahar lenkdama pirštus.

Jau spirgėjau iš nekantrumo.

Gal kažkas nutiks. Kažkas, ko tikiuosi.

- Tai paskubam, - burbteliu ir užlipu laiptais į viršų. Susimetu į tašę reikamus daiktus ir po penkiolikos minučių nusileidžiu į apačią.

Paskui padedu Madison supakuoti maistą, Dysn ištraukia kelias palapines ir pradeda viską nešti į savo mašinos bagažinę.

- Maistą nešk į mano, - Jaxon pabučiuoja man į skruostą ir aš linkteliu.

Maždaug po valandos išvažiavom. Jaxon mašinoj važiavo jis ir mes su Sahar, kitoj Dysn ir Madison.

- YOURE IN MY HEAD LIKE DAM DAM DRARARAM DAM DAM DADAAAADAM DADA DARARADAM DA DA DADAAADAM! - klykėm su Sahar visa gerkle taškydamosios kartu su radijum. Jaxon net bijo kištis, todėl visas tas dvidešimt minučių tiesiog tyliai pravairuoja.

- Ar čia neprivati erdvė? - susiraukiu iššokdama lauk iš automobilio.

- Kam rūpi, - suprunkščia Sahar taip pat išlipdama.

Palapinės buvo greitai sustatytos, Dysn užkūrė laužą.

Būtų buvęs nerealus vakaras, jeigu šiuo metu būčiau Dysn glėby, o ne Jaxon. Rausvas dangus atsispindėjo ežero vandeny, mielai dabar išsimaudyčiau.

- Noriu miego, - nusižiovauja Sahar padėdama galvą man ant peties.

- Išsimaudom ir einam, - išsišiepiu ir ji įnirtingai palinksi galvą.

- O Dieve, nesveikos, - Madison užsidengia veidą delnais kai mes su Sahar nusitraukėm viršutinius rūbus ir spiegdamos įbėgam į vandenį.

- Kaip šalta! - suspiegia Sahar pataškydama vandenį.

- Aha, - sukalenu dantimis ir pradedu plaukti į gylį. Tada parplaukiu atgal ir užšoku ant Sahar.
Mes juokemės, taškemės ir spygavom kol galiausiai mirtinai sušąlusios iššliaužėm į krantą.

Susisuku į rankšluostį ir atsigulu ant pledo šalia ugnies ir Sahar.

Bet svarbiausia buvo ne tai.

Svarbiausia buvo tai, kad jis visą laiką žiūrėjo į mane tuom senu žvilgsniu. Tuom žvilgsniu, lyg vis dar būčiau jo.