Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

4

*Jungkook pov. *
Kelis kart pamirksėjau, bet mergina vis dar čia. Negali būti... Gal aš miriau?

Iš tos mašinos išlipo ir kažkoks vaikinas. Jis priėjo prie merginos ir kažką pasakė, o mergina palinksėjo.

***

Namuose vis nenustojau apie tai galvoti. Ji tokia panaši į Lisą...

- Tu kažkoks keistas...- Jimin šiek tiek primerkė akys ir įdėmiai mane apžiūrėjo. - Ir aš neturiu omeni pleistro ant kaktos,- pasakė ir toliau spoksojo.

- Ar gali žmogus prisikelti?- paklausiau, nepagalvojes, kaip keistai tai skamba.

- Ką? Ką tu čia... - Jimin nesupratęs susiraukė. - Palauk ar tai, kaip nors susiję su Lisa?

Tylėjau. Nieko nesakiau, nes tai tikrai skambėtų keistai. Gal man tik vaidenasi, o gal tiesiog ji labai panaši į ją. Juk yra panašių žmonių...

- Ar tu vis dar čia?- vaikino balsas pasiekė mano ausys, ištraukdanas mane iš apmąstymų.

- Taip...

- Tai, kaip ten su tuo prisikėlimu? - blondinas paklausė.

- Aš mačiau Lisa,- pasakiau. Žinau, kad tai skamba kvailai ir jis tikriausiai palaikys mane bepročiu.

Skamba beprotiškai, tai jog pamačiau mirusi žmogų.

- Jungkook, aš nežinau, kaip tau jau padėti. Ji gi negali taip paiimti atsikelti ir tiesiog gyventi,- Jimin pasakė purtydamas galvą.

- Man nereikia jokios pagalbos,- piktai tariau. - Aš ją tikrai mačiau,- bandžiau jį įtikinti, nors pats savimi netikėjau. Tačiau kažkur gyliai širdyje turėjau vilties, jog tai ji.

- Jos nebėra... Turi susitaikyti su tuo,- šįkart vaikino balsas skambėjo liūdnai.

Jis teisūs jos nebėra, tačiau aš nenoriu tuo patikėti su tuo susitaikyti.

*Kita diena*

Atėjus kitai dienai, nusprendžiau pasivaikščioti parke. Ne dėl to, jog gražus oras. Bet dėl to, jog yra galimybė, kad sutiksiu tą merginą.

Greitai susiruošęs išėjau iš namų ir įsėdau į mašiną. Važiuodamas link parko galvojau. Jeigu jos nebus? O gal ji ištikrųjų tai tik mano vaizduotė? Tačiau negaliu nurimti nesužinojes. Aš privalau tai padaryti ir tikiuosi, jog ji ten bus.

Panašiai po penkiolikos minučių atvažiavau į parką. Kaip ir įprasta, vaikai žaidė, vaikščiojo poros susikibę už rankų... Vakar lijo, bet šiandien švietė skaisti saulė, tačiau nebuvo labai šilta.

Ėjau parkeliu ir dairiausi. Kad ją kur nors pamatyčiau.

Ėjo sekundės, minutės, valandos, tačiau jos nematyt. Praėjus tryjoms valandoms aš jau praradau viltį, kad ji čia išvis pasirodys.

Arba mergina ta neina čia, taip dažnai, kaip manau, arba mano vaizduotė nebeveikia. Atsitojau nuo suoliuko ir nuleidęs galvą ėjau takeliu.

Nenuėjas nė metro spėjau į kažką atsitrenkti. Greitai sugavau krentanti žmogų. Pažiurėjau ir supratau jog tai ta pati mergina. Išpučiau akys ir žiurėjau į ją, atrodo, jog laikas sustojo. Įdėmiai žiurėjau į jos veidą, kuris buvo lygiai toks pat, kaip Lisos. Atrodo lyg ji būtų jos klonas. Kaip kažkas gali būti toks panašūs į kitą žmogų?

- Atsiprašau, bet gal galėtum...- ji prakalbo. Net jos balsas lygiai toks pat.

Suprasdamas, kad aš į ją spoksau nusukau akys. Ji normaliai atsitojo ir aš ją paleidau.

- Dar kartą atsiprašau už vakar,- mergina pasakė. Prisiminiau vakar įvykį. Kaltas esu ir aš, bet dabar ne tai svarbu ir neturiu laiko apie tai galvoti. Mano mintys užėmė ši mergina.

- Lisa?- visiškai ignoravau jos žodžius ir žiurėjau jai tiesiai į akys.

- Iš kur jūs žinote mano vardą?- mergina paklausė ir gal net šiek tiek išsigando.
Jos net vardas toks pat... Kaip tai įmanoma?

- Tavo vardas Lisa?- paklausiau. Tas klausymas išsprūdo man iš burnos. Tai tikriausiai buvo pats kvailiausias klausimas, kuri galėjau sugalvoti.

- Tai mano vardo trumpinys,- tyliai pasakė ji. - Bet tai nesvarbu iš kur tu jį žinai!?

- Lalisa,- tyliai pasakiau vos dar žiūrėdamas į ją.

- Kaip tu... Nesvarbu, tiesiog aš jau eisiu,- mergina pasakė ir norėjo nueiti, tačiau aš paėmiau ją už rankos ir pradėjau temptis su savimi link mašinos.

**************
Tikiuosiu, jog dalis patiko :-) Nežinau, kada pavyks kita parašyti, nes vis dar su pirštu nekažka, bet tikiuosi jog jis greit sugis ir galėsiu normaliai rašyti :-)
Ačiū, kad skaitot ❤️
**************