Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

23

*Jungkook pov. *
Negalėjau patikėti, kad Lisa čia. Ji stovi prieš pat mane. Jos žodžių, negirdžiu tiesiog žiūriu į jos judančias lūpas. Prieinu prie jos ir nieko nesakes ją apkabinu. Tada pasijuntu mylimas ir atrodo, jog visas pasaulis tik drugeliai ir vaivorykštės. Tačiau atsitraukus nuo jos, visas pasaulis pasidarė pilkas. O kai priėjo Momo, tai jis išviso pajuodavo. Nesugebėjau jos palikti, tačiau reikia. Nes aš mylių Lisa, o ne brunetę, kuri dabar man įsikibo į ranką. Taip pat pastebėjau, kad Lisa šiek tiek keista. Bet svarbiausia, kad ji grįžo ir visi esam laimingi.

*Lisa pov. *
Atėjus vidurnakčiui apsirengiau juodus treningus ir juoda džemperį. Užsidėjau juodus sportbačius.
Prie išeidama prisėdu prie stalo ir pasiėmu rašiklį ir popieriaus lapą.
Pradėjau rašyti atsisveikinimo laišką.

Sveiki,

atsikėlė jūs manęs neradote. Turbūt klausiate, kodėl? Aš išvikstu. Aš iškvistu toli. Nesakysiu kur ar su kuom. Noriu ramaus gyvenimo ir, kad jūs būtumėt saugus. Tačiau su manimi jūs tokie nesate ir aš esu bėdų ir nelaimių magnetas.
Noriu padėkoti, kad per trumpą laiką parodėt, kas yra tikri draugai ir šeima. Man skaudu jūs palikti, bet taip reikia... Juk nėra nieko amžino. Žinau, kad palikdama jūs sukelsiu jums daug skausmo. Niekada nepamiršiu ką jūs padarėte. Jūs parodėte, kad maži dalykai gali suteikti džiaugsmą. Aš dėkoju dėl to.
Hoseok tu vienintelė mano šeima, likusi po tėvų žūties, aš tave myliu ir branginu. Jennie, tu pati maloniausia ir pirmoji mano draugė, kurią myliu. Jisoo ir Rose, jūs taip pat man esat neįkainojamos draugės. Taehyung, tu esi mielas ir žaismingas vaikinas ir neleisk kitiems galvoti kitaip. Yoongi, nebūk visąlaika suirzes, nusišyosok, nes turi nuostabią šypseną, o tave supa pulkas puikių draugų. Jimin, Jin ir Namjoon, jūs taip pat esat puikus žmonės ir draugai, be kurių neįsivaizduoju šios nuostabios grupelės. O Jungkook... Jungkook, tu buvai mano pirmoji ir manau, kad paskutinė meilė, nežinau kaip kitaip paaiškinti tuos jausmus. Juokinga, mano atmintis dingusi, o jausmai ne... O gal aš klystu? Tačiau jei tai meilė, tai ji be atsako. Tu myli kita ir būk su ja laimingas.
Jaučiuosi, kalta, kad palieku jus ir sukeliu daug klausymų. Atsiprašau jog jūs palieku nežinioje. Gyvenkit toliau be manęs, juk turite vienas kitą ir to nepamirškite. Brangikite kiekvieną akimirką ir prisiminkite, kad jūs esate viena šeima. Išviksiu toli, neiieškokit manęs.
Ačiū, kad per tokį trumpą laiką parodėte kas yra tikra šeima ir draugai. Ačiū, kad parodėte, kas yra tikra laimė. Ačiū, kad leidot atitrūkti akimirkai nuo realybės ir pajusti tą malonią šilumą, kurią jaučiau seniai. Ačiū, kad užpildėt juoda skylę mano širdyje. Aš jus visada prisiminsiu, jūs visada busit mano širdyje.
Atsiprašau.
Aš jus labai myliu ir pasiilgsiu.

- Lisa

Atbula ranka nusivaliau išsprudusias ašaras. Sunku, tačiau taip reikia.

Nuėjau iki lango ir jį atidariau. Ten jau buvo padėtos kopėčios. Gyliai įkvėpiau ir bandžiau nusiraminti. Pirmiausia paėmusi lagaminą išmečiau jį pro langą. Tada dar kartą įkvėpiau ir iškėliau viena koją pro langą, o tada ir kitą.

Lėtai lipau. Atsargiai ir lėtai.
Tačiau mano koją paslydo, bet nenukritau, nes stipriai laikiausi. Bandžiau sulaikyti save nuo klykimo ar rėkimo.

- Atsargiai,- išgirdau vaikino balsą apačioje. Nieko nesakiau tik lipau toliau.

Pajutusi žemę po kojomis nusišypsojau.

- Galim eiti,- tai pasakiau ir pasiėmiau lagaminą. Jis greitai dingo iš mano rankų ir atsirado pas Hendery.

Lagaminas atsidūrė bagažinėje, o aš atsisėdau į priekį. Vaikinas užvedė mašiną ir pradėjom važiuoti.
Visą kelią galvojau apie kitus. Net nepajaučiau, kaip iš akių pradėjo birėti surios ašaros. Žinojau, kad bus sunku. Mano širdį vis spaudžia skausmas ir atrodo, kad tuoj uždusins. Arba paskesiu mašinoje nuo ašarų.

- Atvažiavom,- pasakė Hendery ir aš su juo išlipau iš mašinos. Pamačius pastatą man dar labiau norėjosi verkti. Nusibraukiau kelias išsprudusias ašaras ir bandau nusiraminti.

- Viskas bus gerai, Lisa,- tamsiaplaukis šiek tiek pakėlė savo lūpų kampučius ir priėjas prie manęs apsikabino. Tikiuosi, jog viskas taip ir bus. Jie gyvens įprasta gyvenimą, kaip ir pastaruosius metus. Viskas bus gerai.

Kad vėl nepulčiau į ašaras giliai įkvėpiau. Vaikinas paleido mane ir paėmė lagaminą iš bagažinės.

Įėjus į vidų pasijaučiau dar prasčiau.

- Bilietai,- Hendery parodė du bilietus.

- Kinija, aš atvykstu,- tyliai pasakiau ir bandžiau save įtikinti, jog viskas bus gerai.

Man pasisekė jog vaikinui pavyko surasti naktinį skrydį.
Praėję visas reikiamas patikras atsidūrėme lėktuve.
Mano vieta buvo prie lango. Nusimato smagi naktelė, ypač kai bijau aukščio.

Hendery paėmė mano ranką ir ją nestipriai suspaudė bandydamas manę nuraminti. Priglaudžiau savo galvą prie stiklo ir leidau ašaroms laisvai tekėti mano skruostais, o galvą užplūsti mintimis apie draugus kuriuos palikau, o ypač Jungkook. Jaučiuosi, kaip išdavikė, kaip blogas žmogus, kaip bailė. Bet viskas tik dėl jų.