Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

19

* Lisa pov.*
- Cha! - sušukau laiminga.

- Taip nesąžininga,- sumurmėjo Jaehyun ir padavė man pinigus. - Tavo eilė,- pažiūrėjo į Sicheng.

Mes žaidžiame monopolį. Gal žaidimas ir vaikiškas tačiau linksmas. O ir veikti nėra labai ką. Aš negaliu išeiti niekur iš šio namo, nes pagal juos man dar nesaugu.

- Vaikai,- suprunkštė pro šoną praeinantis Taeyong.
Piktai į jį pažiurėjau.

- Pasakė tas, kuris verkė dėl kepsnio!- kol vaikinas nenuėjo, Jaehyun suriko.

Tyliai nusijuokiau ir tesėm žaidimą.

Atėjus vakarui sėdėjau savo laikiname kambaryje ir laukiau kol vaikinai sugrįš. Jie vėl išėjo ir aš likau viena.
Ramiai sėdėjau prie lango ir žiurėjau pro jį. Tolumoje pamačiau žmogaus siluetą, negalėjau įžiūrėti kas ten dėl tamsos.

Man pasidarė nejauku ir baisu, kad jis vis dar ten stovėjo. Atsistojau ir norėjau nueiti.
Nuėjus kelis žingsnius išgirdau kažką dužtant ir skausmą kojoje. Surykus kritau ir susiėmiau už skaudančios vietos. Negalėjau atsistoti, dėl didelio skausmo.

Man reikia paskambinti kažkuriam iš vaikinų. Turiu visų numerius ir sakė, kad skambinčiui skubiu reikalu. Manau čia toks ir yra.

Šliaužiau iki lovos, palikdama kraujo pėdsakus ant grindų. Dėl labai didelio skausmo iš akių byro ašaros ir sukosi galvą. Negalėjau sulaikyti kukčiojimo.

Pasiekusi lovą paėmiau nuo jos telefoną. Vos turėjau jėgų surasti, kažkurio iš vaikinų numerį. Pats pirmasis pasitaikęs buvo Taeyong.

Paspaudžius ant jo vardo ir laukiau, kol jis atsilieps. Po kelių sekundžių išgirdau tik pipsėjimą. Velnias!

Išgirdau kažkieno balsus, bet jie tikrai nepriminė kurio nors man žinamovaikino balso. Negi čia tie žmonės, apie kuriuos jie pasakojo? Jie mane surado!

Netoliese buvo spinta ir su didelėmis pastangomis nusigavau iki jos ir įlipau į ją. Uždariau ir tyliai sėdėjau.

Greitai suradau kito vaikino numerį. Kitas pasitaikė Johnny. Paspaudžiau ant numerio ir laukiau kol jis atsilieps.

Po kelis sekundžių išgirdau jo balsą.

- Kas nors atsitiko?- vos atsiliepė vaikinas paklausė. Vaikino balsas skambėjo rūpestingai.

- Jie ma...- nespėjau pabaigti sakinio, kai spintos durys atsidarė.
Buvau ištempta iš spintos ir telefonas iškrito man iš rankų ir pavyrto į daug dalių.

Surykau iš skausmo. Žmogus ištempęs mane iš spintos tik pažiūrėjo į mane šaltu žvilgsniu.

Į kambarį įėjo dar du vaikinai. Jie kažką pasakė man nesuprantama kalba. Supratau, kad jie kalbą kiniškai, tik nesupratau ką. Chenle ir Renjun dažnai kalbėdavo tarpusavi kiniškai, tad žinau kelis žodžius ar frazes.
O iš šių vaikinų kalbos supratau tik vieną žodį - mergina.

Mano kūną užvaldė baimė. Žinojau, kad man tuoj prasidės isteriją.
Taip pat jaučiau, kad man dar labiau svaigsta galva. Jaučiuosi vis silpniau.

Neišsilaikiau ir susmukau ant grindų. Vaikinas mane laikęs, kažką sušuko.

Tai buvo paskutinis vaizdas, kuri mačiau prieš man užsimerkiant.

*Taeyong pov. *

- Kas atsitiko?- paklausiau pamates išsigandusi Johnny veidą.

- Greičiau namo!- jis sušuko palikdamas mus visus pasimetusius.

Paspaudžiau greičio pedalą ir kaip galiama greičiau nusigavom iki namų.
Rudaplaukis pats pirmasis iššoko iš mašinos.

Aš taip pat išlipau. Namo durys buvo plačiai atidarytos, o mes įskaitant ir Johnny, lauke.

Greitai įbėgau į namo vidų ir iškart bėgau link Lisos kambario. Praverės durys pamačiau ne pati geriausia vaizdą. Kambarys visas buvo išverstas, ant grindų buvo kraujas ir Lisos sudaužytas telefonas. Bet pačios merginos nebuvo.

- Velnias!- surėkiau. Viską ką mums reikėjo daryti, tai tik apsaugoti ją.

Jeigu artimiausiu metu jos nerasime, tai gal jos nebebus ir tarp gyvų.

- Aš užmusiu tuos kinus,- piktas sumurmėjau ir nuėjau ruoštis. Reikia gerai pasiruošti.

*Lisa pov.*
Pramerkiau akys. Keleta kartų sumirksėjau kol akys priprato prie šviesos.

Gulėjau lovoje. Buvau paprastame kambaryje. Įprastas ir paprastas Kambarys. Jame buvo lova, spinta, stalas, lentynos. Sienos nudažytos žydra spalva. Bet kambario dizainas man rūpėjo mažiausiai.

Kur aš? Skausmas kojoje priminė praeitos dienos įvykius. Taip pat ji jau buvo subintuota. Lėtai išlipau iš lovos ir ėjau link durų. Palenkus rankeną, durys prasidarė. Gerai, kad jos nebuvo užrakintos.

Išėjus pro durys mane pasitiko ilgas ir siauras koridorius su daugybe durų. Nežinau, kaip man iš čia reikės pasprukti.

Išgirdau artėjančius žingsnius ir balsus. Dėl baimės jog galiu būt sugautą, net nežinia ko, sustingau. Norėjau bėgti, bet kojos buvo lyg priklijuotos.

Iš po kampo išlindo du vaikinai. Jie pamate mane kažką sušuko ir artėjo prie manęs. Lyg pabudusi, pradėjau bėgti nuo jų. Nors koks buvo tas bėgimas, kai skauda visą kūną.

Greitai buvau sugauta. Vienas iš vaikinų užlaužė man rankas už nugaros. Sucypiau dėl skausmo.

Jie pradėjo mane tempti. Priešintis nebandžiau, nes tai beprasmiška. Nežinau, kur jie mane vedė, bet tikrai ne atgal į tą kambarį. Širdis spurdėjo iš baimės.
Man atsibodo visą tai. Noriu normalaus gyvenimo. Bet pastaruoju metu jis nėra labai ramus, o tuo labiau normalus.

Priėjus dideles medines durys, vienas iš vaikinų pasibeldė. Gavęs atsakymą jis atidarė durys ir pamačiau tai ko tikrai nesitikėjau.