Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

28

*Lisa pov.*
Į palatą įėjo Suzy. Žiurėjau į brunetę su išpustom akim. Ką ji čia veikia ir ko jai reikia? Pripažinsiu, jog jaučiu prie jos baimę, kadangi paskutinis susitikimas su ja nebuvo labai malonus. Ji manęs nekenčia dėl Jungkook.

- Labas, Lisa,- mergina nedrąsiai pasisveikino ir atsisėdo ant kėdės, kur prieš kokį pusvalandį sėdėjo Hendery.

Žiurėjau į ją sumišusi ir nežinojau ką daryti. Pasisveikinti, o gal pradėti rėkti ar tiesiog paprašyti, kad išeitu? Tiek daug variantų ir aš pasirinkau pati paprasčiausia - tylėti.

- Lis,- mergina atsiduso. Ji šiek tiek palenkė galvą ir tada pamačiau jos skruostu riedančia ašarą. Ji verkia?
Brunetė sukukčiojo ir puolė valytis ašarų.
Nežinojau ką daryti. Man reiktu ją paguosti, kad ir ką ji padarius praeityje, tačiau ji vistiek žmogus.

- Atsiprašau,- Suzy balsas drebėjo. Uždėjau ranką jai ant peties. Atrodo tai tik mažas gestas, tačiau mergina šiek tiek nurimo. Ji pakėlė savo ašarotas akys į mane. Atrodė, kad ji tuoj vėl pravirks.

- Lisa, atsiprašau ką padariau praeityje. Žinau, kad esu blogas žmogus, pridariau pilna nesąmonių. Aš gailiuosi, net labai. Tie metai praleisti psichiatrinėje man padėjo tai suprasti. Aš bandau keistis ir man tai pavyko. Aš noriu būti su tavimi, kaip sesės. Netekom daugybės metu, tačiau galim tai pakeisti. Tikiuosiu, jog tu man atleisi ir suteiksi antrą šansą,- Suzy visa tai pasakius, nustebau. Ji nori būti sesėsmis. Ar aš to noriu? Net labai.

Būtų smagu turėti mylimą žmogų šalia. Būtu smagu su ja atgaivinti seseriška meilę ir ryšį.
Pati nepajutau, kaip susigraudinau. Atsisėdau ir apkabinau Suzy, nors buvo sunku tai padaryti sėdint.

- Žinoma,- tariau beverkdama. Aš eilinį kartą per greitai pradedu pasitikėti žmogumi, tačiau gal šįkart viskas bus kitaip? Gal Suzy tikrai yra pasikeitusi.

- Esu labai laiminga. Aš tikrai atsiprašau,- rudaplaukės veide atsirado šypsnis, kuris ir mane privertė nusišypsoti.

Durys prasidarė ir pro jas atėjo Hendery.

- Aš atnešiau... O TU DIEVE ŠVENTAS! SUZY! - Hendery suriko. Jis atsisegė švarkelį ir išsitraukė šautuvą.

Išpučiau akys ir nustebusi žiūrėjau į jį. Jis turi ginklą su savimi. Ir jis buvo nutaikytas į Suzy. Iš kur tas prakeiktas ginklas!? Čia buvo taip tylu jog buvo galima girdėti mano širdies plakimą.

- Nejudėk,- vaikinas lėtai ištarė ir priėjo arčiau vis dar laikydamas šautuvą.

Suzy taip pat buvo išsigandusi. Juk į ją nukreiptas ginklas. Žinojau, jog man reikia kažką daryti, kitaip neteksiu sesers arba draugo.

- Hendery viskas gerai, - pasakiau ir laukiau kol jis nuleis ginklą. - Tarp mūsų jau viskas gerai, ji nebetokia,- bandžiau jį įtikinti,po kelių akimirkų jo rankos nusileido.

- Ką čia veiki? - piktai paklausė ir padėjo ginklą atgal į švarkelį. Išvis kam jam švarkas jei dabar vasaros viduris?

- Aš pas Lisa,- brunetės balsas drebėjo ir mačiau kaip ji nervinosi. Jos vietoje irgi nervinčiausi.

- Ko tau pas ją? Gal vėl bandysi grobti? - Hendery balse galėjau girdėti pašaipa ir pikti jai. Vaikinas tikrai nebuvo laimingas ir nebuvo gerai nusiteikęs.

- Aš ne...

- Pakaks,- vos nesušukau man pradėjo skaudėti galvą, tai uždėjau rankas ant jos ir susisukau į kamuoliuką, kaip ir praeitą kartą pradėjo spengti ausyse.

- Lisa?- Suzy sutrikęs balsas nuskambėjo tylioje palatoje.

Staiga galvoje iškylo vaizdas.

- Rowoon,- sužnabždėjau ir patempiau jam už striukės rankovės.

Jis pažiūrėjo į manę.

Atsidusau...

- Galiu šiąnakt l...ti pas t...vę?-  sušnabždėjau.

- N...riu grįžti ši...dien namo, nes gyvenu su broliu, o draugė nei viena n...tsiliepė. Tik tu man likai,- paaiškinau jam situaciją.

- Gerai, manau, kad gali,- sužnibždėjo Rowoon pasilenkęs arčiau manęs.

- Tik ne mašinoje! - sušuko Taeyang.

- Ką? - pasimetusi paklausiau.

- Jokių vaikų gaminimo mašinoje,- nusijuokė Jaeyoon. Vaikinas atrodė laimingas.

- Mes ne...- nebaigiau sakinio ir vaikinai priekyje pradėjo juoktis, o mano žandai pradėjo kaisti.

Šuniukas pradėjo kramtyti vieną iš žaislų kuri man padovanojo Rowoon. Bandžiau jį atimti, bet debesėlis nepasidavė ir toliau ginė pasisavinta žaisliuką.

- Jau atv...avom,- tarė juodaplaukis ir pažiūrėjo į manę. Aš linktelėjau.

Susirinkau visus žaislus ir pasiėmiau į rankas šuniuką, kuris nenustojo griaužti žaisliuko.

- Ačiū, už smagiai praleistą dieną ir kad pavėžėt, - prieš išlipdama dar sušukau.

Vaikinai man pamojavo. Aš negalėjau to padaryti, nes mano rankos buvo pilnos.

Prieš savę pamačiau namą. Jis buvo mažesnis už septyntuko namus, bet jis buvo taip pat nuostabus.

- Aš gyv...u su draugu ti...uosi viskas gerai,- jis nusijuokė. - Aš ir jam apie merginą melavau.

- Kodėl prikuriai tų pasakų?- paklausiau. Man įdomu kodėl jis visiems visko prikalbėjo ir dar manę įvėlė.

- Na... Aš niekada net...ėjau merginos. Tai draugiai kabinėjosi prie manęs dėl to. Tai tiesiog prik...iai visko apie merginą, bet kadangi aš jie..s niekada jos ner...žiau jie netikėjo. Ir dabar taip išėjo...- vaikinas nebaigė sakinio, bet supratau, ką jis norėjo pasakyti.

...

Su juodaplaukiu priėjom jo namų durys. Jis jas atrakino. Nieko netrukdomi nuėjom link jo kambario.

- Aš mie...osiu ant sofos,- vaikinas tarė ir apsisuko. Bet aš pagriebiau jo ranką.

- Man vienai baisu,- žodžiai patis išsprūdo man iš burnos.

Vaikinas žiūrėjo į manę sutrikęs.

- Nori, kad aš su tavim,- jis tyliai kalbėjo ir parodė į lovą.

Iškart linktelėjau.

- Aš einu nusiprausiu po dušu,- pasakė jis. - O, tu gali apsirengti šitai,- greitai suradęs marškinėlius juos man padavė.

Stovėjau sustingus, kol supratau, ką padariau. Tikriausiai kai tai pasakiau mano smegenis šalia, lakstė.

Išmesdama šias mintys pradėjau persirengti.

Pasibaigus prisiminimui išgirdau dviejų žmonių balsus. Supratau, kad tai Hendery ir Suzy.

- Vėl prisiminimas,- tyliai prie ir Hendery atsiduso iš palengvėjimo. Mergina stovinti Prie jo nieko nesuprato.

Aš nesupratau, apie kokia mergina prisimine buvo kalbama, ką aš galvojau gulėdama lovoje su Rowoon. O jei kažkas nutiko? Jei aš permiegojau su juo? Vis įkyrios mintis nepaliko mano minčių. Gal tai viena iš priežasčių kodėl su Jungkook neesame kartu? Nors Suzy sakė ką kita. Mano širdis pradėjo plakti greičiau ir mane išmušė karštis.

Kodėl mano praeitis tokia baisi?
Manau, nebenoriu susigrąžinti prisiminimų. Bet kodėl būtent dabar jie sugrįžta?