Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

7

*Lisa pov.*
Jau buvau namuose, bet niekaip negalėjau išmesti tu vaikinų ir merginų iš savo minčių. Aš juos pirmą kartą matau, bet jie sakė, kad seniau buvom pažįstami. Tikriausiai neturėčiau tikėti, tačiau tikiu. Man atrodo, kad jie man svarbus ir artimi. Ypač tas rudaplaukis ir Jennie. Ir dar pasirodo turiu brolį... Bet kodėl tada Chittaphon man nieko apie juos nesakė.

- Apie ką galvoji,- juodaplaukis paklausė glostydamas mano plaukus, kol gulėjau padėjus galvą ant jo krūtinės.

- Apie nieką,- netikrai šyptelėjau. - Leechaiypornkul, ar tu man nieko nenori pasakyti?- paklausiau ir pakėlusi galvą pažiurėjau jam į akys.

- Apie ką?- sumišęs paklausė.

- Apie Hoseok, Jennie ir kitus...

*Jungkook pov.*
- Ji tikra! Aš ją mačiau! Ir ją liečiau! Ir girdėjau! Ji nemirus! Man nesivaideno! Tai nebuvo vaiduoklis!  Aš  neišprotėjau!- šaukiau per visus namus, kol kiti žiūrėjo į manę, kaip į beprotį.

- Taip ji gyva, mus taip pat tai šokiravo,- Jimin sėdėjo ant sofos ir spoksojo į vieną tašką. - Ir manau, kad tu beprotis.

- Ji gyva!- sucypė Hoseok, kol Jennie išsišiepusi sėdėjo prie jo.

Visi sužinoję apie ją reagavo skirtingai, tačiau visi laimingi, kad ji gyva. Tai vis dar atrodo, kaip sapnas. Pats geriausias sapnas, Na išskyrus kelis trūkumus.

Nors ji ir gyva, bet ji neatsimena. Neatsimena nieko, aš jai dabar esu niekas. Man reikia judėti į priekį. Man reikia ją paleisti, net jeigu ji ir gyva aš vistiek negaliu su ja būti. Tai mane ir skaudina labiausiai.

Jisoo man pasirodė keisčiausia iš visų. Ji visąlaika tylėjo. O kai paklausė Lisos apie vaikiną ir gavo teigiama atsakymą, lyg ir... nudžiugo? Gal man tik pasirodė. Tačiau ji vistiek atrodo keistai.

- Viskas gerai?- paklausiau priėjas prie jos.

Ji pažiūrėjo į manę ir linktelėjo.

- Tai aš tavęs turėčiau to klausti,- ji tyliai pasakė ir nežymiai pakėlė lūpų kampučius.

Aš jai taip pat nusišypsojau.
Prisiminiau, kaip ji padėjo man. Nuo pat tos dienos kai netekau Lisos. Ji dažnai būdavo prie manęs, prižiūrėjo ir guodė mane, buvo šalia.
Atsidusau ir pakilęs iš vietos nuėjau į kambarį, dar kartą norėdamas apmąstyti savo ir taip niekam tikusi gyvenimą.

*Jisoo pov.*
Stebėjau nueinanti Jungkook. Nežinojau, kaip galiu jam padėti. Tai, kad Lisa gyva šokiravo visus. Tai atrodo neįmanoma. Aš vistiek nesuprantu, kaip tai įvyko.

Ir tie žmonės, kuriuos minėjo Lisa, įdomu kas jie.

Reikia paprašyti Namjoon, jog jis išsiaiškintu, vis dėl to jis išmano tą reikalą.

*Lisa pov. *

- Apie nieką,- netikrai šyptelėjau. - Leechaiypornkul, ar tu man nieko nenori pasakyti?- paklausiau ir pakėlusi galvą pažiurėjau jam į akys.

- Apie ką?- sumišęs paklausė.

- Apie Hoseok, Jennie ir kitus...

- Kas jie? Aš nieko nežinau,- atsakė Chittaphon. Aš mačiau, kad jis meluoja.

- Nemeluok,- supykusi pasakiau. - Ką slepi?- man ši situacija atrodo įtartina. Viskas taip keista.

- Na, gerai kaiką nuslėpiau, bet tai padariau dėl tavęs,- jisai pasakė ir paėmė mano ranką.

Aš ištraukiau savo ranką jam iš delno.

- Dėl manęs? Aš turėjau brolį, o tu norėjai jį atimti iš manęs ir dar privertei tikėti ji, kad aš mirus!?- sušukau. Iš akių pabyro ašaros. Nesupratau, kodėl jis tai slėpė nuo manęs.

Tą žinią sukėlė skausmą ne tik man. Hoseok ir jo draugai, taip pat liūdėjo dėl manęs. Vis dėl to mes buvom labai artimi, nors nieko ir neprisimenu, bet jaučiu, kad jie man svarbus.

- Lisa, aš tau viską papasakosiu, bet nusiramink ir atsisėsk,- vaikinas kalbėjo ramiai ir aš jo paklausiau. Atsisėdau ant lovos krašto ir laukiau jo paaiškinimo.

*Jisoo pov. *
- Tai ką radai apie jos vaikiną? - paklausiau prie kompiuterio sėdinčio Namjoon. Vaikinas atsisuko į manę.

- Aš tą tipelį prisimenu, jis Lisos vaikystės draugas Chittaphon Leechaiyapornkul iš Tailando,- vaikinas pasakė ir nusišypsojo. Visada stebėjausi Namjoon protu, jis protingas ir visada sugeba prisiminti daugybe dalykų. - O tas Mark, jis kartais ne iš mūsų mokyklos buvo? Prisimenu, kaip Lisa mus supažindino su tuo blondinu, o jis bendravo su tuo Mark,- vaikinas atrodė susimąstęs. - Galiu pabandyti surasti informacijos apie juos, bet nemanau, kad ji bus naudinga.

- Na, vistiek ačiū,- šyptelėjau ir atsitojus nuėjau.