Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

32

*Lisa pov.*
Niekaip negaliu iš galvos išmesti vakarykščio bučinio su Jungkook. Atrodo, kad vis dar jaučiu jo lūpas ant savųjų. Po bučinio jis pasakė, kad jis mane myli ir negali manęs pamiršti. Maniau, kad širdys sustos iš tos laimės. Tą akimirką buvau pati laimingiausia. Niekada nemaniau, kad dar kažkada būsiu su Jungkook, tačiau mus likimas vėl sujungė.

- Tai tu išvyksi?- dar karta paklausė Hendery, liūdnu balsu ir žiūrėjo į mano lagaminą.
Pažiurėjau į nusiminusi vaikiną.

- Hen, neliūdėk. Aš aplankysiu tave, o tu galėsi aplankyti mane. Grįžtu į Korėją, noriu pamatyti brolį, draugus. O ir pavojus nebegręsia. Tik žinok esu tau už viską labai dėkinga,- visa tai pasakius šiek tiek šyptelėjau. Man liūdna su juo atsisveikinti. Bet tikiuosi jog mūsų bendravimas nenutruks.
Esu jam dėkinga už viską, ką padarė ir kaip man padėjo. Rytoj su Jungkook išvyksiu atgal į Korėją. Nekantrauju, bet tuo pačiu ir nenoriu.

- Nenoriu, kad išvyktum,- tamsiaplaukis suzyzė ir sunėrė rankas ties krūtine.

- Hendery, nebuk toks.

Uždariau lagaminą ir atsisėdau ant lovos. Vaikinas vis dar nebuvo pakeitęs pozicijos. Jaučiausi klaikiai, kad jį nuliudinau. Nekenčiu skaudinti žmonių.

- Gal nori kur nueiti? Vistiek tai mūsų paskutinė diena kartu,- prisėdau arčiau vaikino ir laukiau jo atsakymo.

- Žinoma, - vaikinas plačiai išsišiepė ir palinksėjo. - Puiku, tuomet po penkiolikos minučių išeinam,- pasakiau ir išstumiau vaikiną iš kambario.

Greitai persirengiau iš treningų į šortukus ir paprasta juodą maikutę. Sušukavau plaukus ir išėjau iš kambario.
Aišku jo visada reikia ilgai laukti. Mat jam reikia laiko susiruošti.

- Laikas sužibėti,- tamsiaplaukis išėjo iš kambario.

- Pagaliau,- sumurmėjau ir atsistojau nuo sofos. Aš dažniausiai turiu jo laukti, kadangi princesei visąlaika reikia daug laiko susiruošti.

Apsioviau batus ir su Hendery išėjom į lauką.
Ėjome į mūsų pamėgta parką. Kai atvikau į Kiniją, su Hendery dažnai čia eidavome,o vėliau tam nebebūdavo laiko. Tas parkas man visado patiko, čia visąlaik žaidžia, vaikai, čiulba paukšteliai, takeliu eina Chenle ir Renjun, auga medžiai. Pala... Chenle ir Renjun?

- Hendery, Chenle čia,- panikuodama pasakiau.

- O šudas,- vaikinas nusikeikė ir paėmė man už rankos. - Einam, kol nepastebėjo,- tai jam pasakius pradėjom eiti priešinga kryptimi.

Deja netoli girdėjau Chenles ir Renjun balsus. Jeigu jis mane pamatys, bus nekas. Išsigandusi atsisukau į tamsiaplaukį, lyg maldaudama pagalbos. Apsikabinau vaikiną ir paslėpiau savo veidą, atremdama jį į vaikino kūną. Jaučiausi nejaukiai, bet tai buvo vienintelė išeitis, kurią sugalvojau.
Kai nebesigirdėjo abiejų vaikinų balsų, atsitraukiau nuo Hendery.

- Ufff... Maniau, kad įkliusim,- ištariau ir manau, kad kiek per garsiai. Kadangi Chenle sustojo ir atsisuko.

- Lisa?- jo sutrikęs žvilgsnis buvo nukreiptas į mane. Nežinojau ką daryti. Šįkart įkliuvau. Visos mintys susipinė. Pasirinkau lengviausia kelią.

- Bėgam!- sušukau ir pagriebusi tamsiaplaukio ranką pradėjau bėgti parko keliuku ir tempiausi vaikiną.

Niekada nemaniau, kad galiu bėgti taip greitai, kaip dabar. Iš visų jėgų bėgau, Hendery taip pat neatsiliko.

- Lalisa, palauk!- girdėjau kaip Chenle surėkia, tačiau ignoruoju jo šauksmus ir bėgi toliau.

Girdžiu, kaip šaukia Chenle, kaip šaukia Renjun. Pasirodo jie nėra tokie geri bėgikai, kaip aš su Hendery.

Po kiek laiko sustojom. Gyliai kvėpavau ir bandžiau atgauti kvapą.

- Atrodo pasprukom,- pasakiau vis dar gyliai kvėpuodama. Niekada taip greitai nebėgau.

- Kur dabar? - paklausė Hendery.

- Tu eik namo, o aš turiu kaikur nueiti,- pamelavau vaikinui. Man niekur nereikia eiti, tiesiog noriu pabūti viena. Paskutinį kartą pasivaikščioti po Kiniją ir pasimėgauti jos aplinka.

- Aš tavęs vienos nepaliksiu,- tamsiaplaukis sukryžiavo rankas ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Žinau, kad juo atsikratyti bus nelengva.

- Eik.

- Neisiu.

- Eik.

- Neisiu.

Jau pusvalandį ginčijames. Jis, kaip vaikas. Vis sako, kad neis.

- Aš vėluoju,- meluoju ir nežiūriu jam į akys. Aš prasta melagė. Melavimas ne mano stichija.

- Neisiu,- toliau ginčijasi vaikinas.

Dėl neaiškių priežasčių aš supykstu ant jo. Toks jo vaikiškumas manęs niekada nesiutindavo.

- Sakiau eiti! - surikau. Surėkiau taip garsiai, kad keli žmonės atsisuko į mane. Pasijutau nejaukiau, bet ne dėl tų žvilgsnių, bet dėl to, kad aprėkiau Hendery.

Jis prisimerkes pažiūrėjo į mane, lyg norėtu perskaityti mano mintys. Žiurėjau į jį ir laukiau, kol jis ką pasakys.
Tačiau nieko. Jis tylėjo.
Galiausiai nieko nesakes nuėjo. Nesupratau ar jis piktas, ar liūdnas, ar kažką įtariantis. Nenoriu, kad mūsų paskutinis kartas baigtusi taip.

Kai jau norėjau eiti jam iš paskos, buvo per vėlu. Kadangi jo jau nebemačiau.

Žinau, kad vėliau gailėsiuos, kad ji taip atstumiau. Nuleidau galvą ir žingsniavau keliuku.