Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

2

* Jungkook pov. *
Į mano kambarį, kaip visada nesibeldes, atėjo Jimin. Jis ateina kiekvieną rytą, kviesdamas mane pusryčiauti, bet mano atsakymas visada tas pats "aš nealkanas".

- Jungkook ateik valgyti, Jin paruošė nuostabius pusryčius,- Jimin šiek tiek šyptelėjo, parodydamas tobulai baltus dantys.

- Aš nealkanas,- pasakiau savo firminę frazę ir labiau susisukau į kaldrą. Ant mano žandų buvo išdžiūvusios ašaros, o po akimys, kaip įtariu - juodi ratilai.

- Jungkook, tau reikia ją paleisti. Gi, negyvensi taip amžinai,- Jimin atsiduso ir atsisėdo ant lovos prie manęs.

- Vienintelis dalykas, kurį paleisiu tai bus tik kumščiai į tą niekšą,- piktai pasakiau. - O be jos aš negyvenu, be jos aš niekas,- jau liūdnai tariau ir tvardžiausi nuo dar vieno jausmų protrūkio.

- Eikim pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro, gerai?- šviesaplaukis nusišypsojo pažiurėdamas į manę.

- Nenoriu,- be emocijų tariau. Norėjau tik jos. Mano vienintelės merginos, kurią myliu. Deja, jos nebėra.

- Tu manai, Lisa to būtų norėjusi?- šįkart Jimin balsas skambėjo liūdnai. - Manai ji norėtų matyti, kad žmogus kuri jinai myli, tiesiog guli lovoje ir galvoja vien tik apie blogus dalykus? Nemanau. Jeigu tu ją myli paleisk, aš tau nesakau jos užmiršti. Jos mes nei vienas neužmirsim,- tai pasakęs vaikinas tyliai paliko mano kambarį. Gal, Lisa to ir nenorėtų, bet negaliu nieko padaryti. Man per sunku.

Sunkiau išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Viską atlikęs, išėjau.

Nuėjau prie spintos ir išsitraukiau paprastus juodus, plėšytus džinsus ir paprastą juoda, trumparankovę maikutę. Greitai apsirengęs, nusileidau į apačią.

Neturėjau noro valgyti.

- Einu pasivaikščioti,- pasakiau visiems, kurie sėdėjo virtuvėje. Sulaukiau jų keistu žvilgsnių, nes įprastai aš neišeinu iš kambario.

- Aš eisiu kartu, vistiek jau pavalgiau ir neturiu ką veikti,- Yoongi parodė šypsena.

Aš tik linktelėjau, neparodydamas jokių emocijų.

***

Ėjome parko takeliu. Aplinkui žydėjo gėlės, ant medžių buvo pumpurai, aplink žaidė vaikai, vaikščiojo laimingos poros. Ir štai aš - žmogus praradęs gyvenimo džiaugsmą.

Jau kovo 26, rytoj Lisos dvidešimtas gimtadienis. Mums niekada neteko švęsti jos gimtadienio kartu.

Sunkiai atsidusau. Man reikia ją paleisti. Kaip sakė Jimin paleisti, bet nepamiršti. Tačiau negaliu, Lisa lyg įaugus man į širdį

- Gražus oras,- sumurmėjo Yoongi. Nieko neatsakiau ir tiesiog ėjau toliau takų, kuris atrodė, jog niekada nesibaigs.

Mano galvos nė sekundei, nepaliko mintys apie Lisą. Ji visur... Mano sapnuose, mintyse, prisiminimuose...ir net šiame parke... Pala ką? Kelis kartus sumirksėjau ir  dar kartą pažiurėjau į tą vietą, bet ten nieko nebebuvo.

Puiku, man ir vaidentis pradėjo. Aš visiškai išprotėjęs.

- Viskas, gerai?- mėtinių plaukų savininkas pastebėjas mano veido išraišką, paklausė.

Linktelėjau, nors nebuvau įsitikinęs, kad man viskas gerai. Man kažkas tikrai blogai.

Pasukęs galvą pamačiau ją...vėl. Ilgi, šviesiai rudi plaukai, buvo paleisti ir šiek tiek keliami švelnaus vėjo, ant jos liemens yra uždėta tvirtą ranką, o prie jos stovi aukštas, gal net kažkur matytas, juodaplaukis.

Arba tą mergina labai panaši į Lisą, arba man vėl vaidenasi. Ji juk mirus...

- Jungkook man darosi baisu, dėl tavęs,- Yoongi tarstelėjo. - Tu spoksai į tuščia vietą,- jau kelias minutes,- jis pasakė ir tada aš kaika suvokiau. Ji man vėl pasivaideno.

Supratau, kad ji niekada manęs neapleis. Ji visur...

- Man viskas gerai,- pasakiau neužtikrintu balsu. - Tiesiog, kaikas pasirodė,- tariau prisimindamas savo matytą vaizdą. Ar gali būti, kad aš išprotėjau? Tikriausiai taip ir yra.

- Ar tau tik...

- Man viskas gerai,- nutraukiau vaikiną. - Geriau jau eikim namo,- tai pasakęs, pasukau priešinga linkme, nei ėjau.