Tai Ji | Likimo 2 sezonas | Baigta

16

*Lisa pov. *
Nežinau kiek laiko esu laikoma pas tą Suzy. Mano sesute mane ištraukė iš tos patalpos, tačiau atsiradau ne ką geresnėje. Esu jos namo rūsyje. Nebesigaudau laike ir net nežinau ar dabar naktis, ar diena.

Turėjau daug laiko apmąstymams. Galvojau apie Jungkook, brolį, Ten, Rowoon...

Nežinau, kaip bet iš čia ištruksiu. Tuomet viskas bus su jais baigta. Nežinau koks pavojus man dar gali grėsti. Prie Momo draugų man tik gresia pavojus, jie tie žmonės, kurie man bandė pakenkti.

Jungkook ir aš kažkada buvom pora. Gal tai paaiškina tuos keistus jausmus, man būnant prie jo.
O Chittaphon aš pasitikėjau, tačiau jis man melavo, slėpė nuo manęs tiesą ir tai ką jis padarė mane įskaudino.

Jei jis būtų pasakęs tiesą, kas būtų buvę pasikeite? Tikriausiai daug kas. O žmonės, kuriuos vadinau draugais, taip nebegaliu vadinti. Jaemin, Mark, Chenle, Yukhei, Renjun... Jie man padėjo po to kai atsikėliau iš komos, tačiau man nežinant, padėjo Ten ir slėpė tiesą, dėl kurios viskas būtų pasisukę kitaip.

Vis klausinėju savęs ar aš tikrai myliu Ten, ar aš tiesiog prie jo prisirišau per tiek laiko, ar tiesiog verčiu save taip manyti.
Tai ką jis padarė mane verčia abejoti jo meile. Skruostu nusirito dar viena ašara, begalvojant apie įvykius įvykusius per pastarąjį laiką.

Didelės metalinės durys atsidarė. Tikriausiai tai Suzy, tad nesivarginau atsisukti. Ji ateina kas kiek laiko paduoda man valgyti ir kalba, kaip myli Jungkook. Ji tikrai išprotėjus. Galėčiau ją padurti su valgymo lazdelėm ar panašiai ir pabėgti, tačiau mano koja prirakinta su grandine. Tad svajone, lik sveika.

Prieš mane iššoko žmogus, jis buvo šiek tiek toliau nuo manęs, tačiau jis tikrai nepanašus į Suzy. Visi pirma - tai vaikinas. Jis atrodė gana grėsmingai. Ir dėl raudonu plaukų jis atrodė labiau grėsmingas. Bet visi galim klisti. Tačiau pagal dabar esama mano situaciją ir žinant jog turiu talentą pritraukti nelaimes, manau jog jis atėjo nepasikalbėti.

- Neliesk manęs! Neik artyn! - sušukau, kai jis artėjo prie manęs. Tačiau mano rėkimas labiau priminė sužeisto briedžio dejones.

- Viskas gerai. Aš tavęs neskriausiu,- jis lėtai artėjo link manęs ištiesęs rankas.

Susigužiau iš baimės, o širdys šokinėjo lyg išprotėjus. Nežinau ką jis man ketina padaryti. Norėjau vėl verkti.

Išgirdau kažką spragtelint ir pajutau atsilaisvinančia koją. Lėtai patraukiau rankas nuo akių ir pamačiau jog nebėra grandinės ant kojos.
Tai tas grėsmingai atrodantis raudonplaukis nori man padėti arba čia kažkokie spąstai.

Lėtai atsistojau. Pajutau skausmą kojoje, dėl žaizdos.

- Aš atėjau tavęs gelbėti, o ne skriausti,- jis ištarė ir priėjo arčiau manęs. Prisiglaudžiau arčiau sienos. Jam artėjant mano širdis vėl pradėjo stipriai plakti. Kai vaikinas jau buvo prie pat manęs jis atsargiai paėmė mano ranką.

Raudonplaukis ėjo link tu geležinių durų, kurios vedė link rūsio išėjimo.
Jis ėjo greitai, tačiau aš negalėjau taip greitai eiti, nes labai skaudėjo kojas, bet stengiausi eiti pagal jo greitį. Po to avarijos tikrai nelikau visiškai sveiką, man atiteko ne tik keli įbrėžimai, bet ir mano koją sužeista, ir ant galvos dar šiek tiek jaučiamas guzas.

Išėjus iš rūsio pamačiau Suzy prabangių namų vidų. Tai antras kartas, kai tai matau. Jai vedant mane į rūsį, reikėjo leistis žemyn, tais laiptais žudikais, kuriais ką tik pakilau į viršų.

- Auch,- tyliai suinkšciau. Vaikinas tai išgirdęs atsisuko į manę. Tačiau greitai nusisuko, kai jo dėmesį patraukė kitas esantis kambaryje vaikinas.

- Taeyong, ji sutvarkyta,- jis pasakė ir nusišypsojo. Raudonplaukis linktelėjo, bet jo veido nepaliko rimta mina.
Tačiau kitas vaikinas šypsojosi plačią šypseną ir nuo šviesos jo akys žibėjo, o jo rožinio atspalvio plaukai buvo išsitarše o visas puses.

Tai raudonolaukio vardas Taeyong... tikriausiai.

Tas tariamas Taeyong paleido mano ranką, bet paėmė mane ant rankų nuotakos stiliumi. Cyptelėjau iš netikėtumo. Nepaslaptis, kad tas paslaptingasis raudonplaukis mane gąsdino, bet tuo pačiu metu ir dėkojau jam mintyse, kad ištraukė mane iš to rūsio. Nors nežinau, ką jis ketina daryti.

- Yuta, užvesk mašiną. O aš su Lalisa tuoj ateisiu,- Taeyong pasakė vis dar laikydamas mane, o besišypsantis vaikinas linktelėjo ir išbėgo iš namo.

Jis žino mano vardą. Tikriausiai ir turėtu, juk eilinis praeivis tikrai nežinotų, jog namo rūsį yra įkalintas žmogus.

Kas tie vaikinai?

Vaikinas nešė mane, o aš rankomis buvau apsivijus jo kaklą. Baimė nukristi, buvo didesnė, negu baimė pačiam vaikinui.

Nežinau kas manęs laukia, bet nelabai ir rūpi.

Jis išėjo iš namo, o netoli jo buvo pastatyta juodą mašiną. Jis su viena ranka atidarė dureles ir atsargiai mane pasodino. Jis uždarė dureles ir aš tiesiog spoksojau į langą, kokias dvi sekundes, kol nepajutau kažko šilto apgaubiant mano pečius. Atsisukusi į dešinę pusę pamačiau rudaplaukį, kuris šypsojosi man šiltą šypsena.

***************************
Nekenčiu savęs už, tai jog į istoriją įtraukiu vis daugiau veikėjų...
Kad ir kaip ten bebūtų ačiū, jog vis dar skaitot šį FF ❤️
***************************