hell [church 2] [✔️]

48. you

"love that nobody could destroy"
•

po kelių savaičių

- Heraklis! Žiūrim Heraklį, - tariu įjungdama televizorių, Vienna piktai į mane pasižiūri.

- Gi žinai, kad nemėgstu disnėjaus filmukų, - pareiškia ji pavartydama akis.

- Nutilk. Jie skaidrina gyvenimą, - tariu pajungdama filmą. Apsiviju rankomis jos liemenį ir padedu galvą ant jos pilvo, Vienna nejučia pradeda žaisti su mano plaukais. Po kelių minučių ji jau juokiasi pindama man smulkias kasytes.

- Gerai, man patinka Disnėjaus filmukai, - sukikena ji paimdama kitą mano plaukų sruogą.

- Vienna! Baik pinti plaukus, atrodysiu kaip Mitchel, - tariu patraukdama jos rankas, bet ji vėl įsikabina į mano plaukus.

- Man nerūpi! Aš turiu kažką veikti, žinai?

Per kelias savaites situacija pagerėjo. Vienna po ilgų dienų savo kambaryje ir kruopštaus kontakto su žmonėmis vengimo pradėjo stotis ant kojų, kiti irgi pradėjo pratintis prie minties, kad Vienna nebesilaukia ir, kad Jack tarp mūsų nebėra. Vienna tikina, kad jai jau geriau, bet aš vistiek girdžiu kaip ji kiekvieną naktį užmiega liedama ašaras. Dažnai prisijungiu prie jos - kažkodėl tada jaučiamės žymiai geriau ir lengviau užmiegam.

Vengiu dalykų susijusiu su vaikais ir nėštumu. Galiu matyti skausmą Vienna'os akyse kai pro mus prabėga besijuokiantys vaikai ar praeina besilaukianti moteris. Nors iš pradžių ji negalėjo pakęsti minties apie savo vaiką, per tiek laiko su Jack pagalba tikrai spėjo jį nuoširdžiai pamilti. Kartą ji pasakė, kad gal gerai, jog tai nutiko. Ji nori niekieno netrugdoma gauti aukštą išsilavinimą, o ne paskirti likusią dalį savo jaunystės dalį vaikui. Žinau, kad iš dalies ji neturėjo to omenyje.

Mitchel kaip ir po Diamond žmogžudystės atlieka motyvatoriaus vaidmenį. Jis nepasakoja man kas dedasi jo viduje. Nekenčiu to, kad nesugebu skaityti jo minčių. Norėčiau, kad jis man išsikalbėtų. Žmonėms reikia to - nenoriu, kad jis palūžtų taip smarkiai kaip praeitą kartą.

Jis man beveik neskambina ir nerašo, vien iš to galiu pasakyti, kad jam nėra gerai. Bandžiau priversti jį kalbėtis su manimi, bet viskas baigdavosi tuom, kad jis pradėdavo rėkti ant manęs, jog atstočiau nuo jo.

Vienna užmiega vidury filmo, išsilaisvinu iš jos glėbio ir išjungiu televizorių.

Tiesą sakant, man irgi nevisai patinka Disnėjaus filmukai. Mitchel juos mėgsta. Jis nėra toks šėtoniškas kaip atrodo. Taip pat jam patinka kūdikių kvapas. Po šito išvadinau jį keistuoliu, o jis pradėjo gintis, jog tai ne jo kaltė, kad jų galvos skaniai kvepia.

Aš: miegi?
Mitchel: ne.
Mitchel: susiruošk
Mitchel: noriu tai kai ką parodyt
Aš: dabar?
Aš: mitty dabar trečia ryto, nekvailiok
Mitchel: būsiu pas tave už valandos
Mitchel: x
Aš: beprotis!
Mitchel: xx

Ir jis tikrai atvažiuoja. Stoviu lauke drebėdama iš šalčio su didžiule striuke kurią jis paliko praeitą kartą kai miegojo čia, su ja jaučiuosi kaip su miegmaišiu.

- Prašau, pasakyk, kad pas tave šilta, - tariu įlipdama į mašiną, lengviau atsikvėpiu pajutusi šilumą.

- Taip, Maddi, aš turiu šildytuvus, - burbteli Mitchel padidindamas šilumą, pasižiūriu į jį dėkingumo pilnu žvilgsniu.

- Kur mano diskas? - paklausiu knisdamasi tarp daiktų, Mitchel pavarto akis.

- Aš nenoriu klausytis Rihanna'os!

- Aš noriu! Per tave nemiegosiu visą naktį, - atšaunu. - Radau! - džiugiai surėkiu ir paleidžiu muziką.

- Rude Boy. Tik ne tai, - Mitchel užverčia akis.

- Nesimaivyk, - nusivaipau. - Tu žinai žodžius. Nagi, dainuok su manimi!

- N...

- Miiiiittyyyy, - suzyziu. - Prašau! Tuoj priedainis!

Galiausiai jis nesusilaikęs nusišypso ir pradeda dainuoti kartu su manimi, nepaprastai laiminga pradedu ploti į ritmą. Kai daina pasibaigia, pasileidžia kita, jis akimirksniu pavarto akis ir vėl išgirdęs vieną iš smarkiai senesnių Rihanna'os gabalų.

Po dešimties minučių mes sustojam, susiraukusi apsidairau. Aplinkui vien tik medžiai ir krūmai, visur tamsu. Atsisegu saugos diržą ir susigūžiu.

- Mitchel, kur mes? - paklausiu, jis tik duoda man ženklą išlipti.

Taip ir padarau. Mitchel tvirtai sugriebia mano ranką ir mes pradedam brautis pro medžius ir visas žoles kurios siekia kelius. Man šalta, nekenčiu to jausmo kai žolė kutena mano kojas. Įsivaizduoju visus vabaliukus joje ir mintyse šimtus kartų nusikeikiu, kad vietoj sportbačių apsiaviau sandalus.

- Mitchel, aš visai nesužavėta, - tariu susierzinusiu balso tonu, aplinkui kažkas čirpia.

Tas garsas šiek tiek ramina.

- Palauk, beveik atėjom, - jis keistai susijaudinęs. Kilsteliu antakius ir lėtai linkteliu. Leidžiu jam vesti mane toliau.

Galiausiai krūmai su medžiais praretėja, lieka tik akmenukai su vienu kitu medeliu. Šypteliu kai prieinam skardį, apačioje ežeras kuriame maudydavomės su Vienna vasaromis kai dar buvome paprastos mergaitės be tokių problemų kaip vaikinai, narkotikai ir alkoholis.

- Tuoj tekės saulė, - paaiškina Mitchel atsisėsdamas ant žolės, klesteliu šalia jo. - Norėjau, kad pamatytum tai.

- Kartais ateini čia? - paklausiu atremdama savo galvą jam į petį, Mitchel žiūri į švintantį horizontą.

- Buvau vakar, - taria. - Ateidavau ir seniau, bent kartą į savaitę. Vakar galvojau ir supratau, kad noriu, jog tokį vaizdą stebėtumėm kartu.

- Vanilė, - atsidūstu sukikendama, Mitchel besišypsodamas pasižiūri į mane.

- Tau nereikia juoktis kiekvieną kartą kai bandau būti romantiškas, - linksmai taria jis kumštelėdamas man į šoną, nusijuokiu rankomis apsivydama jo kaklą. - Taigi... vakar aš galvojau, - tęsia jis. - Kai tekėjo saulė. Galvojau, kad nors mes netekom daug brangių žmonių savo gyvenime, jis vistiek yra gražus. Ypač mūsų. Jack pasirinko pasitraukti, turim gerbti jo sprendimą. Tas pats ir su Diamond, - jis sunkiai nuryja seiles. - Mes nieko nepakeisim. Neturim tokiu galių. Viskas ką galim daryti tai judėti į priekį ir vertinti tai ką turim dabar. Pavyzdžiui... pavyzdžiui mes radom vienas kitą.

Padedu savo galvą jam ant kelių, mano veidą apšviečia pirmi saulės spinduliai. Mitchel toliau kalba, įtikinėja tiek mane tiek save. Iš tiesų - jaučiuosi laiminga. Čia, su juo. Pasitinkam naują dieną.

Stebim kaip kyla saulė. Galvoju kaip stipriai myliu jį.