hell [church 2] [✔️]

80. swear to god

"im telling the truth, i cheated on you. and it didn't feel good, promised id change"
•

Mitchel

Psichologės kabinete kvepia vanile. Nekenčiu savęs, kokį velnią aš čia darau? Man viskas gerai. Nežinau kodėl pagalvojau akimirkai kitaip.

- Papasakok man apie ją, - paprašo ji.

- Mergina kaip mergina, - trūkteliu pečiais. Suirzęs spoksau į prieš mane ant balto stalo stovintį nosinių pakelį. Šūdas, čia žmonės dar ir žliumbia?

Nesijaučiu gerai. Praleidau dar vieną naktį šaltoj lovoj be jos šalia.

- Mitchel, - ji švelniai nusišypso. - Jeigu nesakysi to ką galvoji iš tikro, nepasijusi geriau. Pabandykim iš naujo, gerai?

- Gerai, - linkteliu sunkiai nurydamas seiles.

- Taigi. Aš nebeklausinėsiu tavęs. Tiesiog sakyk viską kas nutiko, matau, kad klausimai tave erzina.

- Aš maniau, kad myliu ją, - man sunku kalbėti. - Maniau, nes visi mane spaudė link to. Brolis, draugai, sakė, kad akivaizdu, jog myliu ją, ji norėjo meilės. Aš atsivėriau jai, leidau matyti save blogiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Pripratau prie jos. Man buvo su ja patogu. Maniau, kad tai meilė, - sunkiai nuryju seiles ir giliai įkvėpiu. - Galiausiai visiškai pamečiau sveiką protą. Ji vertė mane jaustis geresniu, leido man tokiu jaustis. Rodė man meilę, stengiausi elgtis taip pat. Ji rūpinosi manimi, nepaliko manęs kai visi tai padarė. Mintis, kad ji kažkada išeis mane gasdino. Nenorėjau, kad ji bendrautų su kitais vaikinais, bijojau, kad ji paliks mane kai supras, kad pavargo. Nesakau, kad su manimi buvo lengva... nebuvo. Visada buvau siaubingas žmogus besinaudojantis kitais. Mano brolis norėjo jos. Pasinaudojo ja, kai ji nebuvo blaiva. Ji buvo pasimetusi. Buvau pasirengęs juo atsikratyti, įrėmiau šautuvą jam į galvą. Buvau pasirengęs atsikratyti bet kuom, kas tik norėjo stoti tarp mūsų.

- Suprantu, - ji linkteli. - Tęsk.

Džiaugiuosi, kad susilaikė nuo klausimų.

- Aš tiesiog... taip bijojau ją prarasti. Neįsivaizdavau savęs be jos. Paskui supratau, kad tai buvo problema. Visi man sakė, kad elgiuosi kaip nesveikas. Tiesa, neleidau jai bendrauti su kitais vaikinais, tikrindavau jos telefoną. Norėjau laikyti ją užrakintą narve ir pasinaudoti ja tada, kai man reikėjo.

- Turi omeny, seksualinių poreikių patenkinimą?

- Iš dalies, - trūkteliu pečiais. - Mes pradėjom ne taip. Iš pradžių įsimylėjau jos kūną, veidą, narkotikai leisdavo man manyti, kad myliu ją pačią. Bet tame esmė... kad man niekada nepatiko jos asmenybė. Jos balsas mane erzindavo, o kai būdavau apsinešęs ji atrodydavo tobula. Pasiruošusi bet kam dėl manęs. Ji buvo velniškai gera lovoj, nemeluosiu.

- Tai viena iš priežasčių kodėl taip bijojai jos netekti?

Užverčiu akis. Vėl klausimai.

- Taip, - pripažįstu. - Kai mes susipykdavom, viską užglaistydavom seksu. Kiekvieną problemą spręsdavom šitaip. Kai ji jausdavo, kad atšąldavau, nusirengdavo. Tai buvo dalykas kuris pradėjo mūsų santykius. Tai ir liko pagrindu. Visi sakydavo, kad mūsų "meilė" toksiška, ir aš atsimerkiau tik prieš kelis mėnesius... jie buvo teisūs. Kai po truputį išlipau iš tos obsesijos, supratau, kad net nemyliu jos. Tai buvo tik sušikta iliuzija. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nebuvo skaudu. Buvo. Taip nenorėjau jos skaudint. Ji man rūpi, taip norėjau padaryti ją laiminga ir mylėti ją taip kaip ji nusipelnė, bet aš nesugebėjau. Man tiesiog neišėjo. Aš nebuvau įsimylėjęs, aš buvau tik išprotėjęs. Tą cheminę reakciją mano kūne sukėlė cheminės medžiagos.

- Atleisk, kad vėl klausiu, bet ar omenyje turi narkotines medžiagas?

- Taip, - linkteliu. Nustembu, kad man staiga pasidarė taip lengva su ja kalbėtis. - Nevengiu jų. Visi sako, kad net gi esu priklausomas, - nusijuokiu kratydamas galvą. - Juokinga, nes nesu. Bet kada galėčiau nustoti, niekada nesu patyręs to laužymosi, ar kas ten, - ji kažkodėl liūdnai žiūri į mane. - O buvimas su Maddi primindavo ekstazio poveikį. Gyvenimas nusidažo šviesiom spalvom. Jautiesi laimingas, toks energingas, šūdas, būdavo taip gera.

- Papasakok apie tai, kaip pirmą kartą nukrypai, - paprašo ji.

- O, taip. Kai supratau, kad net nemyliu jos, iš pradžių galvojau, kad čia nesąmonė. Permiegojau su atsitiktine mergina tikėdamasis, kad pajusiu kaltės jausmą ir tai sugrąžins mano jausmus jai, bet taip nenutiko. Na, žinoma, jaučiausi blogai, nes vis dėl to apgavau savo merginą, bet slapta mėgavausi bent kiek sugrįžęs į savo seną gyvenimą. Nenorėjau apgaudinėti jos, bet tai nukreipdavo mano mintis nuo to, kad turiu merginą kurios net nemyliu. Aš... - pasimetu.

- Viskas gerai, - psichologė paduoda man nosinių pakelį. - Mane neramina tavo kalbos apie narkotikus. Ar galime susitarti, kad neliesi jų kelias dienas, o paskui...

- Negrįšiu čia, - nutraukiu ją.

- Oh, gerai, - ji linkteli. - Ar dar nori kažką pasakyti apie ją?

- Taip, - tariu spoksodamas į vieną tašką. - Miela mergina kurią nutempiau žemyn kartu su savimi ir nejučia paverčiau jos gyvenimą pragaru. Vien dėl to, nes bijojau likti vienas. Tikiuosi, kad ji ras kažką kas ją išgelbės.

________
ir... ar mes jau baigėm antrą sezoną? dear satan. taip lengva rašyti ir taip sunku užbaigti.
kaip minėjau, bus trečias sezonas. buvo bažnyčia, ką tik baigėm pragarą, sekanti stotelė - rojus. let's ride?