hell [church 2] [✔️]

77. one sided love

"and you don't even notice, do you? everything perfect to you. think you love the idea of us more than the real thing, hope your heart don't break too much."
•

- Mitchel, - tariu atsistodama prie jo, jis nepakelia akių nuo televizoriaus. - Mitchel, - pakartoju, jis garsiai atsidūsta.

- Kas? - paklausia susierzinusiu balso tonu.

- Mums reikia pasikalbėti, - tariu, Sonny taip pat susidomėjęs pakelia akis.

- Ar tai negali palaukti? - jis pavargęs pasižiūri į mane, sunkiai nuryju seiles.

Norėčiau, kad tai palauktų. Norėčiau iš vis apsimesti, kad to nebuvo.

- Mitchel, aš naktį tikrinau tavo telefoną, - lepteliu nesusilaikius, jis staiga sustingsta. Sonny sutrikęs žiūri į mudu, skausmas tempia visą mano veidą.

- Maddi, - jis pakrato galvą. - Klausyk...

- Ar tu buvai girtas? - staiga man pasidaro visiškai neįdomu, kad šalia mūsų sėdi Sonny. - Maldauju, pasakyk, kad buvai. Pasakyk, kad buvai apsinešęs.

Sunkiai kvėpuoju pro burną, galva lyg prikimšta vatos. Mitchel akys vis rausta, jis išjungia televizorių ir pradeda eiti iš svetainės susikišęs rankas į treninginių kelnių kišenes.

- Mitchel! - puolu jam iš paskos. - Paaiškink man! - sugriebiu jo ranką ir atsisuku jį į save.

- Kodėl tu negerbi mano privatumo? - jis pakrato galvą.

- Nenoriu girdėti šito šūdo apie pažeistą privatumą! Aš viską žinau. Būk nuoširdus, prašau.

Vilties pilnomis akimis žiūriu į jį, jo veidas lyg nutirpęs. Jis žiūri į grindis, galiausiai pakelia akis ir pasižiūri į mane.

Jo akys ašarotos, man sudiegia širdį.

- Aš buvau visiškai blaivas, - jis sunkiai nuryja seiles. - Visus kartus.

Tankiai sumirksiu žiūrėdama į jį. Tai nevyksta.

Prašau, ne.

- Kodėl? - išspaudžiu. - Kodėl taip padarei?

- Aš nebemyliu tavęs, - taria jis ramiu balso tonu žiūrėdamas tiesiai man į akis.

Ir tikrai, daug kas pasikeitė. Ne tik pastarasias dienas, pastaruosius mėnesius. Muzika irgi. Jau kurį laiką nujaučiau, kad nebesu jo mūza. Gyvenau savo tobulam pasaulyje kol Mitchel nuo kažko kentėjo ir kažką nuo manęs slėpė.

- Tu negali nustoti mylėti kažko, Mitchel, - tariu drebančiu balso tonu. - Tu tik gali įsimylėti kažką dar labiau.

- Tada tikriausiai iš vis tavęs nemylėjau.

Žiūriu į jį išplėtusi akis. Nieko nesuprantu. Kaip tai "nemylėjau"? Ką tai reiškia? Nesuprantu šitų žodžių. Širdis nukrenta į giliausią kūno dalį. Pasiekia patį dugną. Man sunku kvėpuoti.

- Tai tu nori pasakyti, kad visi tie metai buvo melas? Kokį nesveiką žaidimą tu žaidei? - nebesitvardau. Velniop viską. - Viskas tau nieko nereiškė? Tos naktys, tos akimirkos kurias turėjom kartu, visi sunkumai? Tada kokio velnio sakei, kad myli mane? Paaiškink man, Mitchel!

- Aš bandžiau, Maddi! - jis nutraukia mane. - Maniau, kad tave myliu, bet paskui supratau, kad tik verčiau save tai manyti, nes visi aplinkui mane spaudė mane į tą "meilę", - jis parodo kabutes. - Supratau, kad aš buvau taip dėl tavęs išprotėjęs, taip nenorėjau tavęs prarasti, nes man tiesiog buvo su tavimi patogu. Tu rūpinaisi manimi, mylėjai mane, ko dar man reikėjo? - jis sunkiai nuryja seiles.

Man skauda visą kūną. O Dieve.

- Ar čia kažkoks sušiktas juokelis? - sukukčioju. - Tu juokauji tiesa? Prašau, pasakyk, kad juokauji.

- Maddi... ne, - jis krato galvą. - Atsiprašau...

- Užsičiaupk! Aš nekenčiu tavęs! Sušiktai nekenčiu tavęs! - paspringus ašarom pradedu kosėti, galiausiai giliai įkvėpiu. - Ką aš padariau? Kas su manimi blogai?

- Su tavimi viskas gerai, - jis bando suimti mano rankas, atšoku kaip nukratyta elektros. - Maddi, čia ne tu, o...

- Tada kas negerai?! Ar tu to norėjai, Mitchel?! Aš nieko nedariau, tik mylėjau tave, rūpinausi tavimi, buvau su tavimi blogiausiomis tavo gyvenimo akimirkomis! Atidaviau tau visą save! Ir po visko tu sakai, kad nebemyli manęs? Ką aš padariau, kurioj vietoj susimoviau?

Tai negali vykti iš tikro. Visas mano tiek ilgai statytas svajonių pasaulis slysta man iš po kojų.

"Aš nebemyliu tavęs."

Sukukčioju užsidengdama burną delnu ir akimirkai susiriečiu, nežinau kur man dėtis. Visas kambarys sukasi. Aš sukuosi. Man taip viską skauda.

"Aš buvau visiškai blaivas."

- Maddi, aš nenorėjau, kad viskas būtų šitaip, - jis vėl bando kalbėti.

- Užsičiaupk! Sušiktai patylėk! - suklykiu. - Tie du metai kuriuos turėjom kartu tau nieko nereiškė? Jeigu nejautei man to paties, kodėl tiesiog nepalikai manęs anksčiau? Kodėl švaistei tiek daug laiko? Ir tos visos pasakos... Kas aš tau buvau, labaratorinis triušis? Bandei išmokti mylėti, todėl sugalvojai tai pabandyti ant manęs? O Dieve, aš nekenčiu tavęs! Sušiktai nekenčiu tavęs!

- Ar gali manęs paklausyti? - jis atsidūsta. - Aš jaučiau tau šiltus jausmus.

- Meilė ir šilti jausmai yra visiškai skirtingi dalykai, Mitchel, - kratau galvą. - Ar žinai, kaip jaučiaus kai neturėjau tavęs? Kaip jaučiausi kai pagaliau turėjau tave? Visas mano sušiktas pasaulis sukosi aplink tave. Vis dar sukasi. Aš myliu tave, - sukukčioju žiūrėdama jam į akis.

- Maddi, aš atsiprašau, - jis atsidūsta.

- Nekenčiu tavęs. Aš taip tavęs nekenčiu.

- Maddi...

- Prašau, mylėk mane. Maldauju, - sušnabždu. Jaučiuosi taip kvailai. Viskas ko aš noriu tai jo meilė. Viskas ko man reikia. Tai buvo dalykas kuris vertė mane jaustis saugia ir reikalinga. Vertė niekada nepasiduoti. Suteikė viskam prasmę.

To nebeliko.

Tik dabar suprantu, kokia priklausoma nuo jo esu. Mitchel įveikė šitai ir suprato, kad manęs net nemyli, o aš vis dar čia. Atleidau jam už viską, nes labiausiai už viską bijojau jį prarasti, bet tai nuėjo per toli.

Man nerūpėjo, kad mūsų draugystė toksiška. Man nerūpėjo, kad jis tempė mane žemyn, aš eičiau visur kur tik eitų jis. Man nerūpėjo, kad mes nuodyjom vienas kitą ir, kad tai buvo vienpusė meilė ir obsesija. Aš būčiau perėjus basomis visą pragarą dėl penkių laimės pilnų minučių.

Suvokiu, kad kažkaip nusigavom į studiją. Bijau išeiti, bet noriu. Žinau, kad kiti esantys namie girdėjo, kaip liejau jam širdį ir kokia beviltiška buvau maldaudama jo meilės.

- Kažkas atveš tau tavo daiktus iš mano buto, - atsikrenkščiu delnais perbraukdama per savo šlapią delną. Visa drebu. - Nebenoriu tavęs matyti. Nekenčiu tavęs. Negaliu žiūrėti į tave. Gero gyvenimo, Cave.

- Maddi, viskas neturi būti šitaip, - taria jis man nulenkus žemyn durų rankeną. - Tu man rūpi, aš myliu tave. Ne taip kaip nori, bet myliu.

- Tu negali vieną akimirką sakyti, kad nemyli manęs, o paskui sakyti, kad myli, šikniau, - atšaunu ir išeinu trenkdama durimis.

Sustoju vidury svetainės ir giliai įkvėpiu. Man reikia nurimti. Nurimti.

Čia tik blogas sapnas. Trys sekundės ir aš atsibusiu. Vienas, du...

- Maddi? - atsimerkiu ir pamatau prieš mane stovintį Sonny. - Ar...

- Jis nebemyli manęs, - sukukčioju prieš jam stipriai mane apkabinant.
__________
you're too busy talking over me to hear what im saying 🎶