hell [church 2] [✔️]

78. eleven minutes

"you're the best i've ever had, you're the worst i've ever had"
•

Vienna

Vis dar netikiu, kad Eric rimtai atsivedė mane kaip savo porą į draugų vestuves. Išdidžiai dairausi įsikibusi jam į parankę ir netveriu savam kailyje.

- Nemanau, kad prisimenu jus, - susiraukia praeidamas vyriškis, Eric jam nusišypso.

- Dirbome kartu praeitais metais. Neprisimenat manęs?

- Oh... - jis staiga nusišypso. - Taip...

- Tu iš tikro nedirbai su juo, tiesa? - paklausiu pagriebdama šampano taurę.

- Tu teisi, - jis trūkteli pečiais. - Bet žmonės per daug gėdijasi pamiršti kažką, todėl apsimeta, kad prisimena.

Kelios šampano taurės ir aš vistiek vis dar įsitempus. Vestuvėse esu buvusi tik kelis kartus, paskutinis kartas buvo tada kai man buvo keturiolika. Dabar nieko nepažįstu apart Eric.

Vos atkentėjau ceremoniją. Jau buvau pamiršusi kokios jos nuobodžios. Kokio velnio šnabždėti įžadus? Mes visi atėjom pasiklausyti kaip tu surėki taip, o ne tyliai burbteli tai sau po nosim, kad išgirstų tik kunigas.

- Nepersistenk, - taria Eric man griebiant kitą taurę.

Kartais jaučiuosi taip, kad čia blogiukė būčiau aš, o ne jis.

- Man net nereikia stengtis, - trūkteliu pečiais gurkštelėdama šampano. - Aš ir taip patvari alkoholiui.

Mano akys nukrypsta į raudonas dėmes ant Eric baltų marškinių. Prieinu prie jo ir bedu pirštu jam į krūtinę.

- Kas čia?

- Oh, - jis taip pat nuleidžia akis žemyn ir tada šaltai pasižiūri į mane. - Apsitaškiau padažu. Įdomus skonis, patiektas prie lašišos.

- Meluoji, - tariu drebančiu balsu, Eric kietai sučiaupia lūpas ir nusuka žvilgsnį į šalį, lyg jaustųsi kaltas. Juokinga. - Čia ne tavo draugų vestuvės, tiesa? Tu net nepažįsti šitų žmonių.

- Tiesa, - taria jis pasižiūrėdamas į mane. - Bet pažįstu kelis žmones iš bažnyčios.

- Kas nukentėjo? - tyliai paklausiu.

- Vienna, liepiau nesikišt į mano reikalus.

- Po velniais, Eric, ką užmušei?

- Kunigą. Tiek tau užteks?

Tankiai sumirksiu žiūrėdama į jį, mano akys nuslysta žemyn link kraujo dėmių.

Nežinau, kiek dar ištversiu. Viskas man pradeda įkyrėti. Čia ne mano gyvenimo stilius.

- Puiku. Pasilinksmink, toliau tvarkyk savo reikalus. Aš važiuoju namo, - tariu praeidama pro jį.

Eric nulydi mane akimis, bet iš paskos neina.

Clinton

- Tu esi šūdo gabalas už tai, kad laikei viską jai už nugaros tiek laiko, bet gerbiu tave, kad pagaliau susivokei savo jausmuose ir pasakei jai tiesą, - taria Pat įpildamas į Mitchel stiklinę degtinės. - Tiesą, kurią mes žinojom nuo pirmos dienos kai oficialiai susimetėt.

- Aš nežinau, kodėl nesugebėjau, - Mitchel šniurkšteli nosimi ir atsigeria. - Ji geriausias dalykas kokį esu turėjęs. Kodėl vistiek nesugebėjau jos įsimylėti taip kaip ji norėjo?

- Nes buvo ne tokia pradžia, - Pat atsikrenkščia ir suneria rankas sau ant krūtinės. - Sunku atkreipti dėmesį į kažką kitą, kai pirmiausia meilę pajunti žmogaus kūnui.

Mitchel akys raudonos, veidas išmuštas tokiomis pačiomis dėmemis. Jis užverčia stiklinę ir net nesusiraukdamas viską išgeria, atsidūstu.

- Mitchel, lik čia, gerai? Tau reikia pristabdyti su svaigalais ir alkoholiu, mes tavim pasirūp...

- Ji sakė, kad nekenčia manęs, - jis sukukčioja pasiremdamas galvą ranka. - Šūdas, aš nenorėjau jos įskaudint. Kodėl taip padariau? Man reikėjo dar kažkiek laiko ir aš būčiau...

- Nutilk, Mitchel! - surėkiu. - Tai buvo toksiška ir tu tai žinai! Negali priversti savęs mylėti kažką. Ji irgi buvo pavargus. Tu manai, kad ji būtų laiminga santykiuose, kuriuose jos vaikinas jai miega už nugaros su kitom merginom vien tam, kad pajustų kažką?

- Jums abiems reikia paleisti, - taria Pat spustelėdamas jo petį, Mitchel linkteli nudelbdamas akis žemyn.

Keista, bet suprantu visą situaciją. Nenoriu, kad jis ar Maddi taip jaustųsi. Mitchel elgėsi blogai ir pats tai žinojo, jis ilgą laiką buvo pasimetęs. Jis taip norėjo ją padaryti laiminga, kad net privertė save galvoti, kad yra įsimylėjęs, nors viskas kas tai buvo tai tik apsėdimas ir beprotiška baimė prarasti vienas kitą. Jis jai atsivėrė. Jis nenorėjo jos paleisti.

Jis jautėsi saugus.

- Neliksiu čia, - atsikrenkščia Mitchel ir įsipila dar. - Turiu planų nakčiai.

- Mitchel, - susierzinęs patraukiu butelį. - Paklausyk bent kartą. Tau reikia sušiktai nustoti. Dabar.

- Negaliu taip imti ir mesti, Clinton, - atšauna jis. - Viskas po truputį, žinai? - jis užverčia stiklinę ir atsistojęs perbraukia ranka per savo drėgnas lūpas. - Viskas. Ačiū.

- Turėtumėm jį sustabdyti? - Pat kilsteli antakius.

- Tegul sušiktai perdozuoja, jei taip nori, - tariu piktai sumesdamas stiklines į kriauklę ir paleisdamas vandens srovę.

Mitchel

Drebančiom rankom išsitraukiu cigaretę ir pridegu ją. Negaliu nustoti galvoti apie jos veidą ir riksmus.

Man reikia jos. Ji vienintelė suprasdavo mane. Man reikia jos kaip draugės, aš nemoku jos mylėti kitaip. Mus skiria tik vienuolika minučių. Galiu dar bandyti jai paaiškinti.

"Nekenčiu tavęs!"

Pakratau galvą ir išpūčiu dūmus, kairė koja keistai dreba. Ji nenori manęs matyti. O aš nenoriu skaudini jos dar labiau su savo bandymais paaiškinti.

"Prašau, mylėk mane. Maldauju."

Aš noriu. Taip noriu tave mylėti, Maddi. Padaryti laiminga. Bet aš nesugebu. Man dar netinkamas laikas.

Išsitraukiu antrą cigaretę, jos klyksmas skamba mano ausyse. Nepajuntu kaip mano veidu pradeda ridentis ašaros, atsikrenkščiu ir išsitraukiu telefoną. Klausausi tuščių signalų.

- Prašau, atsiliepk, - sumurmu užversdamas galvą, nekantriai judinu koją.

- Klausau?

Krūtinę užlieja keista šiluma. Pasiilgau jos.

- Labas, - sumurmu.

- Mitchel! Brangusis, kaip laikaisi?

- Mama, - tariu drebančiu balsu. - Aš taip susimoviau. Taip smarkiai susimoviau.