hell [church 2] [✔️]

51. pose

"and i think she knows something's missing, but this mixture's got her feeling alive"

Jesse

Nuo prakaito ir cigarečių kvapo klube man pasidaro bloga, neradęs Clinton prasibraunu į lauką. Čia kvapas ne ką geresnis, todėl pereinu per gatvę ir susikišęs rankas pradedu eiti palei tiltą.

Giliau pagalvojus, jis nėra mano mėgstamiausia miesto vieta. Žinoma, vaizdas į vandenyną ir šviesos yra nuostabios, bet tai taip pat labai mėgstama pasiklydusių sielų vieta. Daugiausia savižudžiu užsimuša būtent čia, galvodami, kad minkštai nusileis į vandenį ir nugarmės bedugnėn kartu su savo problemom, bet vietoj to jų kūnai išsitaško į tilto sieną beveik prie vandens. Tegul Dievas laimina tuos žmones kurie pamatę tokį vaizdą nesusitraumavo.

Ir dabar - matau merginos figūrą lipančią per tilto turėklus. Sustoju ir žiūriu kaip ji isteriškai verkia laikydamasi už kolonų, užsimanau išsitraukti cigaretę.

Žinoma, nesu toks galingas, kad įtikinčiau žmogų gyventi toliau, bet ir nesu toks šūdžius, kad nepamėginčiau. Lėtai prieinu prie kukčiojančios betvarkės ir sugriebiu jos abu pečius.

- Kas per šūdas, paleisk mane tu pimpi! - pasigirsta per daug pažįstamas ir įkyrus balselis.

- Vienna! Šūdas! - nustebęs pasižiūriu į jos nuverktas akis. Noriu pradėti rėkti "tu juokauji", bet susilaikau, tiesiog tvirčiau sugriebiu jos pečius. Esu buvęs tokioj situacijoj anksčiau - vienas žodis gali perlaužti tokius žmones per pus.

- Jesse, paleisk mane tu šūdo gabale, arba prisiekiu, nusitempiu tavo bjaurų snukį kartu! - toliau keikia ji mane trykšdama man dar nematytu pykčiu.

- Vienna, lipk atgal, - ignoruoju jos keiksmus ir tvirčiau sugriebiu jos krupčiojančius pečius. - Nedaryk to. Neverta.

- Neverta? - ji pradeda juoktis springdama ašaromis, liūdnai pasižiūriu į ją. - Žmogus kurį mylėjau labiau už save pačią sugalvojo palikti mane vieną su mūsų vaiku pats nusižudydamas, dėl streso praradau ir patį vaiką. Žinai kodėl? Nes tiesiog buvo neįmanoma nestresuoti! Aš taip jį mylėjau, daviau jam viską, atidaviau visą save ir visą savo prakeiktą širdį, bet tas savanaudis šiknius vistiek nesugebėjo su manimi kalbėtis, o tiesiog paleist sušiktą kulką sau į galvą! - ji dreba iš pykčio ir iš šalčio, jos juodas akių makiažas dryžiais nutekėjęs jos veidu ir kaklu.

Bet ji vistiek atrodo gražiai, gal tik dėl to, nes žinau koks skaistus veidas slepiasi po ta juoda kauke.

Staiga pagalvoju, kad gal sugebėčiau. Sugebėčiau padaryti tai ko maniau, kad negaliu. Sugrąžinti jai norą gyventi ir padaryti ją laimingą. Maddi nebežino ko griebtis, ji pervargus ir beveik palūžus. Maddi vartoja daugiau nei paprastai ir vienintelis ją prablaškantis dalykas tai Mitchel lova.

Sakydamas "padaryti ją laimingą" neturiu omeny, kad priversti ją mane įsimylėti ar kažką panašaus. Tai būtų tik papildoma problema, o aš nenoriu likti įskaudintas ar nejučiomis padaryti tai jai. O tai būtų per daug lengva - merginos po netekties ypač jautrios.

- Vienna, neverta, - pakartoju. - Tu nesi viena...

- Aš esu viena! - suklykia ji. - Likau visiškai viena! Tu nieko sušiktai nesupranti! Jis buvo mano... šeima, - ant paskutinio žodžio ji ir vėl pradeda kukčioti ir jos kūną nukrato nauja drebulio banga.

- Tu nesi viena, - stengiuosi kalbėti kuo švelniau. - Kaip Maddi? Sonny, Christian? Kiti tavo draugai? Įsivaizduok kaip jaustųsi Maddi netekusi ir tavęs. Ji neatlaikytų.

Atrodo, tai veikia. Paminėjus Maddi jos veidas subliukšta, ji nebeatrodo tokia tikra savo sprendimu.

- Maddi, Maddi, - kartoju. - Pagalvok apie ją.

Atsargiai paleidžiu jos pečius, Vienna perlipa per turėklus ir susigriebusi už plaukų susmunka ant žemės. Mano širdis šokteli iš džiaugsmo - man pavyko. Pirmas žingsnis buvo sėkmingas.

- Nesakyk nieko Maddi, - paprašo ji pakeldama akis į mane. - Ji ir taip pavargus nuo manęs.

- Niekam nesakysiu, - pažadu atsitūpdamas prie jos. - Važiuojam pas mane, - pasiūlau ištiesdamas jai ranką.

- Turi omeny į grupės namus? Tikrai ne, - ji prunkšteli delnu nusibraukdama ašaras.

- Į tavo namus?

- Manai įsileisiu didžiausią priešą į savo namus? Svajok toliau, Boyle, - pašaipiai taria ji.

Ir kokio bjaurumo reikia būt, kai sugebi svaidytis sarkazmu net tada kai prieš sekundę norėjai šokti nuo tilto?

- Vienna, aš nejaučiu tau nepykantos, - tariu susierzinęs.

- O gal aš jaučiu, - atšauna ji kilstelėdama antakius.

Maddi

Naktis visai nelinksma. Galiausiai apsivemiu, man pradeda mirgėti akyse ir skaudėti kaulus, akimirką pagalvojau, kad perdozavau. Galiausiai atsipeikėjau tualete su plaukais savo burnoje ir privemtu klozetu. Buvo šlykštu.

Vis dar jaučiuosi kaip šūdas. Nusiplovusi veidą ir burną išeinu iš tualeto. Mano telefonas pas Mitchel, o jis dingęs velnias žino kur. Pasimetusi trankausi į žmones, kol atsitrenkiu į kažką aukšto, pakeliu akis ir pamatau Clinton.

- Atrodai siaubingai, - taria jis, šneka keistai blaivai.

- Taip ir jaučiuos, - atšaunu. - Kur Mitchel?

- Išėjo su kažkokia mergina, - jo veide jokios emocijos. - Tikriausiai pamanė, kad ten tu. Arba ne.

- Eik šikt. Nusišneki, - burbteliu priglausdama delną sau prie kaktos. Neprisimenu, kada paskutinį kartą man buvo taip bloga.

- Kiek vartojai? - jis atsidūsta.

- Daug. Nežinau. O Dieve, - man pradeda sukti pilvą, atsitūpiu ant žemės. - Clinton, traukis arba apvemsiu tavo...

Nieko neįvyksta. Tik žiaugteliu ir apsipilu ašaromis. Dabar yra tas momentas kai labiausiai už viską noriu numirti.

Daugiau jokių svaigalų. Man reikia nustoti. Man reikia sušiktai nustoti. Jie nepadeda. Nepadeda. Man vistiek liūdna. Jie nepadeda.

Jie padeda. Man liūdna, nes mirštu ir baigėsi poveikis.

- Ir kur tavo vaikinas dabar, ką? - atsidūsta jis pakeldamas mane nuo žemės, akimirksniu išsilaisvinu iš jo glėbio.

Ne dėl to, kad man nepatiktų prisilietimas. Dėl to, kad atrodau baisiau už pačią mirtį. Dvokiu vemalais ir klubo tualetu. O Dieve mano. Šlykštu.

Ignoruoju jo pasakymą apie Mitchel. Taip pat ir ignoruoju tai, ką jis pasakė apie kažkokią merginą. Man nerūpi - mano galva užkišta skausmu, pykinimu ir klaikia savijauta. Man laužo kaulus. Kažkas sutrypkit mane kaip vabaliuką.

- Parvežk mane namo, - galiausiai tariu kai vaizdas pradeda dar labiau suktis.

Užtektų vienos eilutės kokso ir viskas praeitų bent keliom minutėm. Bet aš nesu narkomanė. Nepildau šlykštaus poveikio dirbtiniu malonumu.

- Paeisi? - paklausia Clinton, linkteliu.

O tada tą pačią akimirką išsijungiu ant klubo grindų. Būtent toj vietoj, kur kažkoks vaikinukas išpylė savo gėrimą.