hell [church 2] [✔️]

46. jack

"feel like im damaged, feelin' like you fuckin' planned it"
•

Maddi

Mūsų mieste per metus įvyksta maždaug apie du tūkstančiai savižudybių. Daugiau nei pusę jų atlieka paaugliai nuo keturiolikos iki dvidešimties metų. Niekada nemaniau, kad Jack bus vienas iš jų.

Jis buvo laimingiausias žmogus kokį pažinojau. Mano pirmasis draugas iš berniukų tarpo. Visiškas pakvaišėlis su idėjų pilna galva ir juokinga priklausomybe nuo alaus. Ta amžina šypsena jo veide ir nesibaigiantys juokeliai. Paskutinį kartą ją mačiau prieš beveik savaitę, baseine. Nemaniau, kad tai bus paskutinis kartas.

Jack turėjo kompleksų. Tik apie juos daug nekalbėjo. Jis nemėgo savęs - laikė paskutiniu nevykėliu. Gal per mažai kreipėm dėmesį į jo savivertę.

Jie rado jo kūną prieš kelias dienas jo bute. Jack gulėjo vonioj pilnoje vandens, šalia jo šautuvas. Į butą patekti nebuvo sunku, durys buvo atrakintos. Lyg jis būtų norėjęs, kad jį rastų kuo greičiau.

- Kaip tu? - atsikrenkščia Mitchel padėdamas ranką ant mano peties. Jis apsirengęs juodą kostiumą su juodais marškinėliais, nekenčiu šitos spalvos.

- O tu? - paklausiu pakeldama ašarotas akis į jį. Jis gūžteli, jo paakiai pajuodę. Akys pasruvusios krauju, jam sunku.

- Kaip Vienna? - galiausiai paklausia jis, man nudiegia širdį.

Ji nenorėjo eiti į laidotuves. Ji buvo tokia įsiutusi ant visų, kad prieš ceremoniją išdaužė beveik visus stiklinius daiktus mūsų namuose. Visas tris dienas viskas ką ji darė tai isteriškai verkė ir atsisakinėjo bet kokio maisto ar miego. Nepaleidžiu jos iš akių. Kad ir dabar - laikau jos ranką kol ji išskridusi kažkur kitur spokso į didžiulę Jack nuotrauką aprištą juodu kaspinu prie karsto.

- Mes palaikom viena kitą, - išspaudžiu šypseną, Mitchel linkteli. - Aš norėčiau būti su tavimi, bet...

- Viskas gerai, - nutraukia jis mane ir priglaudžia savo lūpas man prie kaktos. - Jai tavęs reikia labiau.

Linkteliu, Mitchel liūdnai šypteli ir nueina prie atokiau stovinčių Christian su Sonny ir Jesse. Atsisuku į Vienna, jos skruostais ir vėl teka ašaros.

- Aš nenoriu čia būti, - sukukčioja ji stipriau spausdama mano ranką, atsidūstu ir stipriai ją apsikabinu.

- Mes greitai išeisim, - prisiekinėju jai stengdamasi tvardyti ašaras.

Kai pradedi sunku sustoti. Praverkiau su ja ištisas tris naktis, mano galva ir širdis plyšta iš skausmo.

Noriu bent pusę jo perimti iš Vienna'os. Matyti ją kenčiančią visada buvo sunkiausias dalykas mano gyvenime, bet dabar viskas dar blogiau - ji tiesiog eina iš proto. Ji vis kartoja, kad Jack jai reiškė viską, o dabar ji neturi nieko.

Atsisėdam labiau į galą, Vienna visus varsto pilnais nepykantos žvilgsniais. Prasideda labiausiai slegianti dalis, žmonės eina vienas po kito su slogiomis kalbomis apie tai koks nuostabus buvo Jack, nors net nepažinojo tikrojo jo.

- Jack buvo geras vaikinas, - pradeda kalbėti juodaplaukis palinkęs prie mikrofono dramatišku balso tonu. - Mes buvom kaip... broliai. Beprotiškai mylėjom vienas kitą. Jis buvo man pats artimiausias - beprotiškai skaudu...

Atpažįstu jį. Dylan - beprotis Jack pusbrolis. Tas pats kuris be perstojo tyčiojosi iš jo. Galiausiai Jack nutraukė visus ryšius su juo ir toliau stengėsi ramiai gyventi.

- Draugas. Brolis. Klasiokas. Mylimasis, - pradeda vardinti azijietiškų bruožų moteris. - Jack buvo svarbus mums visiems.

- Jack buvo mano geriausias draugas. Širdį drąsko tokia netektis...

- Nuostabus angelas palikęs žemę per anksti.

Man pradeda suktis galva, Vienna atrodo kaip tiksinti bomba. Staiga ji atsistoja ir pasibjaurėjusi visus nužvelgia.

- Kas čia per cirkas! - surėkia ji, visi atsisuka į ją. - Jūs jam net nepatikot! Jis literaliai nekentė jūsų visų!

- Vienna, - sušnabždu. - Vienna...

- Žinoma, visi jį mylit, kai jis toj dežėj, - ji pradeda juoktis springdama ašaromis. - Jūsų nebuvo šalia kai jam labiausiai jūsų reikėjo!

- ...Taip pat ji laukiasi, - išgirstu šnabždant Jack močiutę dvejoms moterims. - Vaikas tikrai ne mūsų Jack.

Aš irgi nebevaldau pykčio.

- Susikiškit savo netikras kalbas šiknon, - pareiškiu staiga atsistojus. - Užsikruškit, snobai, - spjaunu sugriebdama Vienna'os ranką ir pradedu tempti ją lauk iš patalpos.

Giliai įkvėpiu mums išėjus į lauką ir atsisėdu. Su juoda suknele karšta, priglaudžiu drebančius delnus sau prie skruostų.

- Jie tokie... šlykštūs. Bjaurūs veidmainiai. Šūdo gabalai, - murma Vienna valydama savo šlapią veidą su balta nosine, jos rankos nenumaldomai dreba. Noriu jai pasakyti, kad jai negalima per daug stresuoti, bet nematau prasmės.

- Važiuojam namo, - tariu išsitraukdama telefoną.

Mitchel: mano mergaitė x

Liūdnai šypteliu ir įmetu telefoną atgal į rankinę, Vienna spokso į vieną tašką sunėrusi rankas sau ant krūtinės.

Staiga ji apsipila ašarom, Vienna graudžiai kukčiodama įsikimba į mane. Rankomis apsiviju jos liemenį, mano akyse pradeda kauptis ašaros, peršti gerklę.

- Aš tiesiog negaliu patikėti, kad jo nebėra. Nežinau, ar kažkada priprasiu, - tyliai taria ji įsikniaubdama man į kaklą. - Buvo kažkas ko mes nepastebėjom ir nesugebėjom jam padėti. Buvom šūdini draugai. Buvo kažkas ko jis negalėjo pasakyti net mums. Savo artimiausiems draugams.

- Vienna, mes buvom puikūs draugai, o tu buvai puiki merg... žmona, - pasitaisau pakratydama galvą. - Jis tikriausiai... bijojo. Negalėjo.

Po kelių minučių išeina Mitchel su Sonny, iš paskos eina paniurę Christian ir Jesse. Jau numanau, kad ir jie nesusilaikė.

- Mus išmetė per juos, - burbteli Jesse parodydamas į Mitchel su Sonny.

- Ten buvo šūdo krūva su pabarstukais, - atšauna Sonny. - Nebegalėjau klausytis tų nesąmonių.

- Čia parodija, o ne laidotuvės! Kas tiems žmonėms negerai? Kažkokie sušikti psichai ir veidmainiai! - surėkia Mitchel spirdamas į suoliuką, Christian tyliai spokso į žemę.

- Man... man bloga, - burbteli Vienna susvyruodama, Jesse akimirksniu ją sugauna.

Ketvirtas kartas per šias tris dienas. Pasijuntu lyg man būtų apvirtęs skrandis.

- Aš jas parvešiu, - taria Mitchel suimdamas perbalusią Vienna už pečių.